DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

mane, o kita ranka griebia kepenis. Gėrimai, tai silpnos kepenys.

      – — Imk pinigus, drauge. – sakau atžalą ir mušiu peiliu nuo vaikino į šoną.

      – — ačiū!!! – jis dėkoja man, o mirtinų konvulsijų vyrukas praranda sąmonę ir miršta. Ir jis galėjo kur nors dirbti, ir būti naudingas valstybei bei žmonėms, tačiau demokratinis šalies chaosas jį pavertė miegu … – Čia, atsilygink. – pakiša man sąskaitą čiulptuko ir greitai bėga, įšokdamas į savo «Lexus» ir atitrūkęs. Puodelis arbatos ir dvi dešrelės tešloje, ačiū, kad sutaupėte dešimtis tūkstančių ir vagis užrišo akį. Bet centus reikia išsaugoti. Taip, čia daug žmonių ir visi vaikšto. O kaina pasiutusi ir vis auga. Kuo vargingesni šalies žmonės, tuo brangesnė kaina.

      Kas čia tokio?! Stoviu ir stebiu, kaip kitas vaikinas gąsdina praeivius. Matau, kaip žmonės išsižioja, o ne verda, čiulpia alų, o benamis prie jo. Jis ko nors prašo ir iškart užsideda.

      – — Mielieji!!! Pagalba už duoną, duok smulkmeną pinigų?! – sako paslaptingasis elgeta.

      – — Išeik, drauge Huy!! – pokalbis įsiterpė vaikinas. – Eik vogti, kvailai!! – nutraukė jis bum. – Ar tu pavargęs nuo benamių?! – šypsojosi vaikinas. Lochas atkreipė į jį dėmesį, apžiūrėjo jį ir užėmė pradinę padėtį, paimdamas vaikiną už savo piliečio lygį. Jis tęsė. – Tik nusipirkote alaus ir tikrai negersite.

      – — Taip. jis patraukė. – Aš ką tik nusipirkau alaus, vienas sugalvoja: «Duok man dviejų rublių?», Gurkšnojo gurkšnį, kitas: «Padėk man išvažiuoti metro, jie tiesiog paleido mane nuo policininkų». Ar mūsų narsioji policija atima asmeninius pinigus? Kažkoks absurdas, per televiziją jie sako priešingai.

      – — Hmm taip! – palaikomas sparčiai auganti čiulptukas. Ir jis tęsė:

      – — Jis išgėrė dar vieną gurkšnį: «Padėk man, broleli, nuteisk trampą …“, tu jau gėrei septintą. – pabrėžė jis.

      – — Dvylikta. – Aš laimėjau dėl vaikino, naudodamas neurolingvistinio programavimo metodus ir Carnegie patarimus.

      – — Ką? – Nesupranti Locho.

      – — O tu dvyliktasis…

      – — Kodėl?

      – — Ir todėl, kad mes patys esame pavargę nuo šio gyvenimo, žiemos, sumaišties šalyje. Jau skauda sielai. Taigi jie nusprendė suorganizuoti nepriklausomą benamių visuomeninę organizaciją: NOBL! Mes jau išsinuomojome biurą ir daug padėjome būstą, darbą, kelionę namo, nes mums dokumentai nesvarbūs. Tai yra pasų tarnybų ir FMS darbas. Sąžiningumas yra širdyje, o ne popieriuje. Kokią priemonę imiesi, Dievas tau grąžins…

      Ir karstas atidarė kastuvą, o už nugaros policininkai jau sudegino vaikiną ir laukia Magaryčių. Paprastai tai alus ir shawarma. Bet aš neragauju, nenoriu išgąsdinti rankinės, ne dažnai su tuo susiduriu, bet išpylė nedidelį ląstelių važtaraščių paspaudimą ir palinkėjo klestėjimo, o vaikinas padėkojo jam ir greitai dingo…

      Fu, jis paliko policiją, bet ne savo. Kai susitinkate, tai yra jūsų pačių, todėl einate ir praleidžiate. Taigi aš pasirodė mano ir nuėjau pas porą.

      – Su riebiu, ko gero, gražuolio Zyomos draugu, jūs matėte jį kaip Lazą… Bet aš paėmiau policininkus ant savęs, pamačiau juos, jie mane suviliojo?

      – — Kas tu toks? – išsigandęs paklausė vaikinas.

      – — Aš toks pat kaip tu, žiupsnelis… na, pasidalyk ar nugriebk?

      – — Mes papasakosime apie turgus, kas yra kas, kas … – jis palaikė vaikiną ir pasiūlė eiti į restoranėlį. Mes užėjome ir sėdėjome pusę dienos. Jie patraukė į nudistų paplūdimį Sestroretske. Saulė, šurmulys, paskendimas ir nudistai nunešė prie ežerų plaukti, nes paplūdimyje tai draudžiama? Bet tai yra ypatinga istorija.

      Ryte vėl reikia pinigų, o aš einu, žvilgtelėti į architektūrą. Aš geriu alų, kišiu dantis, išspjaunu lukštus ir paimu ilgą cigarečių pluoštą už keturiasdešimt tris rublius, du kartus brangiau nei butelis degtinės. Susikaupę dūmai pakyla ir išsipučia vėjo gūsyje…

      10 pastaba

      Ir benamiai yra vakarėlyje

      Ir aš nuėjau su mergina, aktyvia mados dizainere, neturinčia tam tikros gyvenamosios vietos pagal savo pasą, kuris yra visas Vakarų pasaulis, į taigos kaimą Buturlinovkoje… Į!.. Miegančią karalystę, kur visi nemato pinigų ir yra pusiau miegantys, svajojantys apie praėjusį gyvenimą.

      Ryte atsikėliau, išlėkiau į kiemą ir tavęs pasiilgau. Šeimininkė išvakarėse gydė misą. Baska skauda ir pila uogas į kiemą. Viena vienintelė vištiena juos suvalgė ir krito negyva. Šeimininkė kvailys, paėmęs ir pradėjęs pliaukštelėti plunksnas ant pagalvės nuo pagirių, pamanė, kad jau per vėlu pjaustyti, ji pati mirė ir nenukirpusi galvos, mėsa buvo kieta.

      Tuo tarpu vištiena pabudo ir virpėjo, plukdydama plunksnas visur, kur tik, paukštis sakė iš pagirių ir bėgo plikai iš vienos pusės.

      – — Eime pasivaikščioti po kaimą. – pasiūlė audringoje praeityje mecosopranas, draugas, kuris išsižiojo iš paskos.

      – — O gal mes nuskaitysime? – pakilęs šliauždamas nuo kito prieangio laiptelio, atsakiau su sushkimu. Mano kulniukai buvo pasenę už slenksčio trobelės viduje ir į galvą tekėjo kraujas, kuris sustiprino skausmą. Draugas atsistojo, atsirėmęs į mano pakaušį ir nusikišęs nosį, brangius batus, nuėjo į išėjimą iš kiemo. Aš nusileidau laipteliais į kojas ir nugrimzdavau po jos žaidimo sėdmenis į degtinės parduotuvę.

      – — O azoto? – paklausiau, gurkšnodama nuo nupirkto alkoholio butelio.

      – — Ir jis turi močiutę Nyurką, motina marinato ir druskos tiek, kad užtenka įkando kompanijoje.

      Baigę važiavome link vietos valdžios, giminaičio, kuris neseniai buvo paleistas iš maisto laisvės ir judėjimo laisvės atėmimo vietų. Jo trobelė, kaip ir daugelio, buvo turtinga. Mes, lenkdamiesi apatinėje nugaros dalyje, įėjome į verandą ir be atsilenkimo įėjome į trobelę. Prie stalo sėdėjo juosmens ilgio, nusagstytas, visas tatuiruotes turintis liesas vyras, pravarde Kharya. Iš jo kūno raumenų buvo matomi tik kaulai.

      – — Didžioji Kharya. – pasisveikindama pasiglemžė mano šeimininką. Matyt, lubos buvo pastatytos hobitams ir nykštukams.

      – — Puiku, jei ne juokauji. – buvęs nuteistasis nosimi atsakė bebalsiu tembru. Nebuvau nusiraminęs, kaip ir mano draugas, stovėjau prie durų ir laukiau kvietimo. – Sėskis, tik ateik.

      – — Ar tu būsi «Vodyaru»? – paklausė mano.

      – — O kas ten? – paklausė Kharya.

      – — Aišku, kokia čia rinka. – mano džiaugsmingai atsakė ir padėjo ant stalo litro degtinės butelį.

      – — Na, supilkime. – kalinys paėmė burbulą, atsispausdino ir supylė į puodelį. – užeik, atsisėsk, brangūs svečiai, pasidaryk namie. – Jis pasiūlė ir nusivalė nuo gerklės, o po to nusiprausė nuo puodelio. – Haaa!!! jis iškvėpė ir išplėtė akis. – Tik aš, kaip mama, buvau palaidota iš užkandžio, su rutuliu, o ne prakeiktu daiktu. Tik juodieji ikrai. Ji jau man gerklėje išlindo. Nori, lipk į rūsį.

      – — Diatezė, jūs sakote? Aš paaiškinau.

      – — Kas?? – paklausė Kharya. – kas tai?

      – — Tai mano nuojauta, teisinga ir nenuteista. – paaiškino mano.

      – — O koks stebuklas tu esi? –