DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

pasukome jo link.

      Nusileidę per kartoną rūsio prieangio laipteliais, iš kairės pamatėme staktą ir trečdalį ant jo kabančių durų, matyt, įėjimą į rūsį.

      – — Nusiimk!! – šaukiau čigonui. Jis garsiai ją atstūmė, durys nulėkė riaumojant. Čigonas įžengė į durų vidų.

      – — O, berniuk, bet šūdas čia plūduriuoja?! – čigonai išsigando ir, purslėdami ant vandens, grįžo pas mus.

      – Kas tai yra, sparčiai auganti? – paklausė Danas.

      – — Užeik, ir čia, saloje, mes atsigerti. Šviesa krinta iš angos ir jos nėra. (Tai yra, policininkai). – nusprendžiau ir paėmiau buteliuką uosto. Atidaręs jį ratu su dantimis, perdaviau draugui. Noriu atkreipti dėmesį, kad tik komunistai, policininkai, kariškiai ir benamiai turi teisę iš tikrųjų vadinti vienas kitą «drauge!», Todėl išmetami pirmieji trys benamiai yra vieninteliai socialiniai visuomenės sluoksniai, pasiekę komunizmą. O kas: viskas nemokama; maistas šiukšlių dėžėse ar šėrimas, taip pat nemokamas; būstas rūsiuose ir palėpėse, vėlgi nemokamai. Kas nėra komunizmas?! Trumpai tariant, mano draugas su malonumu priėmė iš manęs pasiūlymą. Atidariau dar vieną uosto butelį ir pasiūliau jį Danui, o trečiąjį, atidaręs, įteikiau čigonui. Jie pateko į sumaištį, o aš išėmiau vienkartinę taurę ir įvedžiau ją į minios centrą.

      – — Che, išperėti? Pila?! – nusišypsojau. Trys iš jų mane išliejo vienu metu ir vėl įsivėlė į sumaištį, įdėmiai spoksodami į mane.

      – — Ką tu spoksai? Atsigerti! Pasiūliau ir išgėriau taurę. Tylą nutraukė nesuprantamas bičiulis.

      – — Ir tai net nėra sala, bet tai, kaip viskas?

      – — Asilas – patvirtino čigonai.

      – — Taip… ne, gerai-gerai-gerai vidurdienį-gerai vidurdienį,..

      – — Na gerai?

      – — P-pusiasalis, moronas. – ištaisyta pasityčiojus iš Dano.

      – — Taip. Čigonas čigonas, ką veiki? – Draugas atitraukė dėmesį.

      – — Kuz Jabere, Vishma.

      – — O rusiškai? Paklausiau.

      – — Rusų kalba neverskite.

      – — Pažiūrėk, išsklaidė minutės tylą ir ištiesė vienos rankos, draugo, ranką, o kita laikė, sugniaužęs kumštį su drabužiais, tuo metu čigonas pašiepė bangą sau, priversdamas viską plūduriuoti. Vandenyje iš kolonėlės, esančios ant rūsio kambario atbrailos, pasirodė apskritimai, apšviesti visišką prieblandą, paskui nuskustą pliką galvą ir kažkokios moters išsipūtusį snukį. Ir visa tai nėra taip skubota.

      – — Na gerai, į pragarą?! – nustebo be mikčiojančio draugo.

      – — Išeik iš čia!! – atsistojo Danas su vyno burbulu.

      O, po velnių, lavonas!! – čigonas iššoko ir numetė savo butelį, skirtą Ulkai, išsiliedamas. – Kovok, mušeika! – jis dar labiau išsigando ir iškėlė burbulą.

      – — Taip, lavonas. – Aš ramiai palaikiau.

      Mes tęsėme sumušimą kitoje vietoje.

      Praėjo savaitė. Ant nikelio šalia Aleksandro Nevskio «Lavra» metro stoties, «Cop bubo» įvažiavo, sustojo toli nuo mūsų ir iš jo išėjo du sargai ir pajudėjo link mūsų, na, labai lėtai. Mes gėrėme Maskvos viešbučio kolonoje. Turėjome pasirinkimą: arba gerti alkoholį, praskiestą šventu Lavros vandeniu, bet patekti į teisingumo rankas; arba sulūžti į skirtingas puses, bet nenusiminkite ir nepakelkite jų būklės į normalią. Aš ir pora bendražygių pajudėjome šiek tiek toliau priešingose pusėse, išsklaidydami ir išsklaidydami minios vaizdą.

      Jie paėmė «Big Seryoga» juodomis akimis, kurių apatiniai vokai atrodė kaip labia. Ir jo geriamieji kompanionai. Priežastis buvo, kaip vėliau paaiškėjo: lavono išvežimas iš rūsio, kur anksčiau bandėme apkūnus. Lavonas, pasirodo, po mūsų išvykimo, savo ruožtu, padarius savaitinį puslankią, prilipo prie šildymo vamzdyno, kurio kiekvieno skersmuo yra du šimtai milimetrų, standžios poros ryšulių ir apvyniotos plėvele, ir stiklo pluošto…

      Jaunas nevietinis studentas, išvakarėse iš studentų bendrabučio išstumtas, išlindo į rūsio gilumą ant kažkieno išmestos lentos ir sušlapino kojas bei užšoko ant vamzdžio, ir banga sujaudino. Vaikinas, nepripratęs prie niūrių šviesų grindų, jis girtas krito į šoną ant šildymo įrenginio ir knarkė. Netoliese plūduriuojantis lavonas puolė ir plaukė į tankus. Liečiant vaiko uodegą, nosį. Lavonas užšaldė. Ryte storas šviesos spindulys net netrukdė vaikinui pailsėti. Jis pasivijo prarastą nemigos dieną.

      – — Čia? – rėkė Didysis Seryozha.

      – — Taip. – pulkininkas atsakė policijai – Fuuu!!, o koks dvokiantis?!

      Komanda, iš kurios buvo išgaunami lavonai iš rūsių, paslėpta trijų durų benamių benamių. Policininkai užsidegė ir pradėjo diskutuoti apie savo kasdienes problemas. Vežimas pakilo vėliau, o jos nariai kreipėsi į policininkus. O komanda, vilkėdama purvo batus, lėtai leidosi pro respiratorius į rūsį, apšviesdama jų kelią priekinėse žibintuose. Trejybė apėjo geresnių paieškų.