DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

miegate, ką jūs kontroliuojate patys? Eik, nesivargink dirbti. Visas klientas išsigando, jo kvailas klausimas, o kartu ir intelektualas?! Wah wah, ateik iš čia … – Givi, skubėdamas į mane traukiantis trauktis, toliau tęsė.

      Einu toliau: antrasis gruzinas stovi, parduoda abrikosą. Niekas kitas, visi jau susisuko.

      – — Kiek abrikosų? Klausiu.

      – — Penki dešimt rublių, kilogramas! jis atsakė.

      – — Klausyk, ar tu naujas? Aš dar nemačiau tavęs. Paklausiau.

      – — Aš esu Givi brolis, persikėlė vakar.

      – — O aš gydytojas, matai, matai ligoninę? Aš ten dirbu. Netoli turgaus.

      – — matau.

      Klausyk, aš turiu tik dvidešimt rublių. Prašau sverti dvidešimt.

      – — Ei, tu šūdas, tu nematai, liko vienas kilogramas. Paimk viską.

      – — Taip, aš skubu dirbti su savo sugyventine, skubėdama iš darbo, jei bėgu namo, vėluoju apsilankyti. Parduok dvidešimt?! Prašau. Padėk man, ir aš kažkiek padėsiu tau vėliau.

      – — Nat! – atkirto antrasis gruzinas. – Ką aš sveriu dvidešimt tebe, o kur likusieji kur? Imamas kilogramas, o pusė kilogramo yra grynoji. Krūva… ką aš pats valgysiu? Kas aš, asilas? Eik, smegenys nejuokauk. Eik, nesivargink… Uryuk, Uryuk! Šviežių riebalų abrikosai!!! – Nepastebėjęs gydytojo, jis ėmė šaukti gruzinus tuščiame turguje. Gydytojas stovėjo ir pasakė prieš išeidamas.

      – — Na tada. Jūs atvyksite į mano ligoninę. «Ir aš, liūdnas gydytojas, pėsčiomis viską atsiminiau». – Paimk save, kvailai…

      Ir tikrai. Kitą dieną šis antrasis gruzinas, nepardavęs paskutinio kilogramo abrikoso, valgė jį neplautas ir buvo apsinuodijęs. Jis priėjo pas mane – gydytoją, neturintį nuolatinės gyvenamosios vietos, išsinuomojęs kambarį šiame mieste, o aš Maskvos pasaže įsigijusi gydytojo diplomą pavadinimu «Okhotny Ryad». Bet tai, kad esame benamiai gydytojai, yra tiesa. Ten, kur yra epidemija, gyvename ten, kur yra karas netgi ten, kur noriu ten dirbti, nes esu patyrusi žemiško gyvenimo palikuonis! Taigi aš čia, provincijoje, gavau menką atlyginimą. Ir sertifikavimas nebuvo patikrintas. Kas čia atvyks, o žinios internete irklavimo internete, tik nereikia tingėti, ypač padeda konsultacijos principas. Visur yra pavaldinys, kuris valgė šį šunį ir ruošiasi pensijai. Tada jie nusprendžia pagrindinį dalyką… Apskritai, antrasis gruzinas mane prikišo ir pažadino beldžiant į duris po audringo benamio savaitgalio.

      – — Užeik, atsisėsk!! – nepakeldamas akių, pasiūliau. – Kuo skundžiatės?

      O, daktare, skrandis patinsta, skauda. Taip?!

      – — Juosmuo iki juosmens. – Supratau ir išsiaiškinau, kas pas mane atėjo, bet nuomonės nepateikė. Jis kreipėsi į jį kaip į nepažįstamąjį ir klausėsi jo plaukuoto pilvo.

      Kažkas gurgtelėjo ir pažemino aukštaičio vidų.

      – — Mdaaaa … – patraukiau, pamaniau, susiraukusi veidą ir pasakiau. – Ei, mieloji, ką tu valgai?

      – — Uryuk. Tikriausiai pamiršo nusiplauti. – skausmingai sušuko gruzinai.

      – — Žinai, abrikosai iš esmės neturi nieko bendra. Jūs turite diatezę.

      – — Ką?

      – — Apskritai tu nėščia.

      – — Ar ką? jis sprogo. – Kokia tokia nėščia???? Ei, gydytojo teta, vakar aš tave pažįstu!! Tu kerši!!!

      – — Ne, ką tu. Visi simptomai artėja prie vienos diagnozės, iki nėštumo.

      – — Koks dar simptomas, nėštumas?! Ei, va, tu eik. Aš eisiu pas kitą gydytoją. Tu man kerši už abrikosą. – ir, išdidžiai pašokęs, nuėjo. Aš sušnibždėjau, piktybiškai pasisveikinau ir paėmiau telefoną, surinkau antros klinikos numerį.

      – — Alle, serija. Geltonas sniegas? – jis taip pat benamis, tačiau studijavo Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje ir žinojo daugiau nei aš, tuo labiau jis, skirtingai nei aš, gyveno operacinėje, be «naktinės pastogės» ir rūsių, kur mėgdavo užduoti kvailus klausimus. Chukchi, nes Chukchi taip pat. Todėl jis užima terapijos skyriaus vedėjo ir, kaip ir aš, terapeuto pareigas. – Ei, Seryoga, Gomišavilis dabar pas jus, apsinuodijus žarnynu. Pasakyk jam, kad yra nėščia.

      – — Ar tu tikras?

      – — Koks skirtumas tau, sakyk!

      – — Gerai.

      Padėkite, nes kitaip šie abrikosai buvo pagauti mūsų Rusijoje, mes visai nelaikome gydytojais žmonėms…

      Ei, aš padarysiu tai, bro. – Ir padaryta.

      Turguje antrasis gruzinas yra liūdnas ir liūdnas. Prie jo prieina trečias gruzinas, mažas ir krauna nosį įstrigusį kortelių denį.

      Ei, Givi, kas yra taip liūdna? Eikime į žaidimą?

      – — Ei wah wah, palik mane ramybėje, taip!! Matai skrandį? Pakankamai, jau sužaista. Tėve, tuoj būsi.

      – — Eeeeee?! – suklupo trečiasis gruzinas ir, sustojęs, pažvelgė į dėdę…

      13 pastaba

      Atsiprašome, pateikite xxxx…

      Ir buvo tą šerkšno žiemą, prieš Sankt Peterburgo sukaktį, šventojo Mikalojaus Stebukladario, visų antspaudų prižiūrėtojo ir benamio, išvakarėse. Buvo taip, kad visi stačiatikiai ruošėsi bažnyčiai, o kokias mintis nešiojo su savimi, buvo jų pačių verslas. Aš negalėjau atsiriboti nuo deivės Lenino, kuriam valdančioji partija kovojo su visa mano vaikyste ir jaunyste, tada aš baigiau mokyklą, taigi, perestroiką ir kokią. Ir dievai buvo atstatyti iš Lenino į Jėzų, tu nori Jehovos, o tu nori Dievo, Krišnos., Aš padarysiu, aš ne… Išsirinkti, kuris tau labiau patinka ar patinka?! Ir net komunistai, turintys tiesą, kad Dievo nėra, pradėjo tikėti kiekvienas savo. Madinga, o rinkėjams patinka. Doomsday, lygiagretus pasauliui, ateiviai, trumpai tariant, miltelius ir miltelius žmonių smegenys, kad nebūtų siautėti ir neprašyti maisto. Keičiu viską. Tikėjimas yra abejonė ir žinojimas, o fanatizmas yra taškas vienas prieš kitą. Kaip sakė vienas stačiatikių: stačiatikiai nėra krikščionys, tačiau Alahakbarą reikia nužudyti visus. Trumpai tariant, Dievo darbas, tai yra asmeninis reikalas. Sėdėjome Lavros miške, žiemą išsigandau ir bandžiau ištirpinti laužą iš šaldytų rąstų, kuriuos kritinės dienos laikė vienuoliai, ir jie turi miesto šildymą. Ir kodėl nuskęsti? O tada – paragauti karšto. Benamyje labai trūksta karšto patiekalo, ypač žiemą. Dešros, patogūs ir kiti greiti maisto produktai jau seniai tapo nuobodūs. Bet svarbiausia buvo priekyje. Vėliau sugalvojo Lechas, pravarde Humanoidas. Rajono policijos pareigūnas leido jam rūkyti, kai jam buvo dvylika metų, nes jo motina išprotėjo nuo šiukšliadėžių.

      – — Augimas neišėjo, todėl rūkyti. jis pasakė Humanoidui, kuris sovietmečiu didžiavosi tuo kaip komunistine tvarka. Jis buvo išmestas iš internatinės mokyklos dėl nesantaikos, nes išprievartavo mokytoją, o ji pasitraukė. Tiesiog pasakiau:

      – — Aš užmušiu, jei tu neduodi!! – jis pasidavė bijodamas savo gyvenimo. Nors ji buvo dar dviejų ūgių, jos dantys buvo trimis mažesni nei jo arklio ilgis.

      – — Na, ar gavai alkoholį? Paklausiau.

      – — Taip. jis atsakė ir atsisėdo prie ugnies, kuri vos nedegė, bet. Tarzanas dar kartą įrodė savo slapyvardį. Vis dėlto aš sudeginau šiuos sušalusius rąstus. Jis yra patyręs kalinys, kuriam liko devyniolika metų laisvės atėmimo bausmės, jis liko Sovdepe ir ėjo į demokratiją. Jie išvarė jį iš trobelės ir padėjo motinai sutvarkyti, kai tik jie pardavė butą,