DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

Читать онлайн.
Название DIENĄ. Juokinga tiesa
Автор произведения СтаВл Зосимов Премудрословски
Жанр Приключения: прочее
Серия
Издательство Приключения: прочее
Год выпуска 0
isbn 9785005085061



Скачать книгу

ir kad nesupainiočiau pasakojimų ir įvykių, aš, viskas, kas parašyta šiame cikle: (pastabos iš patyrusio pasaulietiško gyvenimo palikuonių (Bum)) prilyginčiau nominaciniam veikėjui, tipo pasakojimai apie Vasilijų Terkiną, žinoma, jei kas nors apie jį skaito. Aš girdėjau tik apie jo išnaudojimus, kuriuos skirtingu metu vykdė skirtingi kovotojai. Apskritai aš tarnavau … «Aš» yra mano užrašų veikėjo vardas, atminkite… Apskritai aš taip pat tarnavau sutarties pagrindu. Mes patruliavome dvi savaites ir grįžome į bazę. Artėjant prie jo, mus, taip sakant, smogė demobilizacijos styga: čečėnai išprovokavo šaudyti du postus tarpusavyje ir mes buvome užklupti kryžminio gaisro ir visą dieną turėjome sėdėti prie upės, kaklo, o kai vadai tai sutvarkė, mus pasveikino ir sušildė. didvyriai, apmaudu, kad tik trys mūsų grupės nariai buvo nužudyti kertant valstybės sieną. Dangaus karalystė yra su jais, nors tarp jų buvo vienas musulmonas, tada Alachas Akbaras.

      Nusiprausę pirtyje ir pakeisdami dvokiančią aprangą į namus, nusprendėme gyventi legalias dviejų savaičių atostogas. Mes vaikščiojome ir nuobodžiai laukėme naujos kelionės. Kažkaip stovime prie bazės vartų ir matome ateinantį vietinį gyventoją, ir, matyt, pas mus.

      – — ko tau reikia? paklausėme jo.

      Ei, bro, duok man du kirzuh? – Priartėjęs jis paklausė rytietiško juokingo akcento, dviejų brezentinių batų.

      – — Kodėl?

      – — Duok man brolį, ar ne? Rytoj aštuonis mėnesius eina avių avinas, ganosi.

      – — O kas, galuose neperduoti?

      – — Ne, ne! Ką pasakyti kvailumas? – Čečėnai šiek tiek susierzinę. – ožys pasiima su savimi.

      – — Kodėl? – nenoriai paklausiau.

      – — Ką, avys valgė, ožkos eina ganytis? – su ironišku seržantu. – Aš nesuprantu, kodėl tau reikia batų?!

      – — Wai, ne, ožkos užpakalinės kojos bagažinė pasirodo, taip? Ir kopūstai, skraidantys, maišai, kaip prisiminti su žmona.

      – — Ei, tu svajotojas?! O kiek pinigų duosite?

      – — Wah, kodėl pinigai, žiurkė. Chacha vyno oda, taip. Trumpesnė chacha.

      – — Gerai, tik žiūrėk, jei tu kvailys, aš šaudysiu tave kaip šakalas.

      – — Kodėl taip grubiai? Salimas nėra apgaudinėjamas. Salimas yra sąžiningas.

      – — Ahmedas pasakė tą patį, bet jis pardavė chača kaip silpną vandenį. – seržantas tolumoje pastebėjo pliką dvasią, kuri rinko laukines gėles ir paragavo žiedlapių.

      Pažvelgėme vienas į kitą ir nusprendėme.

      – — Ei, tu.., eik syud! sušuko seržantas. Dvasia neabejotinai pakluso įsakymui, nusiavė batus ir numetė juos į Kaukazo tautybės rūbus. Jis sugriebė batus, pabučiavo juos ir ištraukė iš kelnių kišenės penkių litrų serpentino chačį ir numetė į mus prieš gurkšnodamas gurkšnį ir demonstratyviai nurydamas, tariamai neužkrečiamą.

      Rytas laiminga diena!!!

      Tik abrekas pabėgo, patraukdamas piemenį nuo nesėkmės šalia bandos bandos, matyt, bandydamas batus savo ožkų merginoms, kurios turėtų nuraminti kalnų nuotaiką ir hormonus, primindamos savo mylimą žmoną, kaip pasiūlė kapralas:

      – — O kas?!

      – — Taip, tu gali!? atsakė seržantas.

      – — Taigi? – paklausiau privataus.

      – — Važiavimas. – atsakė meistras ir mes nuėjome per kalvą, iš kurios aiškiai matėsi visa palikta avių banda, kuri netrukus turėtų būti dislokuota kalnuose. Jie paėmė mašiną su duslintuvu ir, užėmę kovos poziciją, nusausino vyno odą. Chacha pasirodė klastingas, kaip kompotas.

      – — Ožka, abrek, vėl jis virė, na, nieko, mes jiems dabar surengsime tarakonų lenktynes. – seržantas pasipiktino, nusitaikė į šalia esančias dideles avis, stovėdamas arti mūsų, garbanotais. «Pūkuotukas!!» ir kulka nukirto šalia avinėlio augančią krūmą. Baranas nekreipė dėmesio.

      – — Duok, kryželiu. – sugriebė kapralas. Jis pasirinko tikslą ir «Pūkuotukas!», Smogė per bandą skrendančiam vanagui.

      – — Klubas, kur šaudai?! – išsitraukdamas automatinį šautuvą, meistras nusišypsojo.

      – — Kodėl, grįžimas? – atleido kūnas.

      – — Ką tu vairuoji? Kaip yra, pirmiausia atsigręžk, o paskui į voljerą? meistras ir «Pūkuotukas!» ėmėsi tikslo. Kvailo kulka, skrendanti per aviną ir skuba į pievą, pririšta už kiškio. Tas varganas bendradarbis tiek iš dešinės, tiek iš kairės pasilenks ir atšoks, ir kulka, tarsi keistas gręžtuvas: nuskris, sugrįš; tada pastebėk, tada praleisk. Taigi ji nuleido pasvirusią į mišką.

      – — Eee!! – Jis įtemptai tarė, stebėdamas kiškį, darbininką ir automatine mašina trenkėsi į žemę, nulenkė galvą. – Tai chacha. Veltui jie vadino Abreku.

      – — Taip, tiksliai, chačatas sušnibždėjo. – palaikė kūnas.

      – — nenusiminkite ponai bendražygiai kareiviai. – Paguodžiau, privatu, neprisimenu, kokie Rusijos Federacijos būriai, paėmiau kulkosvaidį, atsukiau duslintuvą, pastebėjau, kaip aš duosiu voljerą visam rajonui ir net neskubėdamas, todėl sėkla nukrito nuo diržo ir prie mums atsistojusio avino. dariniai organai, tai yra, rusų kalba – kiaušiniai. Avinas šoktelėjo tris metrus į viršų, nusileido sunkiai, intensyviai ištuštėjo kaip kulkosvaidis, rėkė kaip mūsų tėvo batalionas, ne, patėvis bataliono vadas ir, sujaudindamas bet kokią subrendusią bandos bandą, nubėgo į kalno viršūnę. Plakimas nuo šūvio jau buvo viršuje ir suveikė purtant didžiulį sniego pakabinimą, dėl kurio susidarė lavinos, kurios savo noru paslydo kitoje uolos pusėje, užkabindamos trečdalį bėgiojančios bandos ir aštuonis geltonus kaimus. Aukų buvo ne tik tarp žmonių, bet ir tarp vietinių gyventojų. Mes perėjome į valgomąjį kairėje ir nedarėme vienas kito išdavinėdami vaikščioję taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

      Pietūs blogos dienos!!

      Po rūgštaus valgio mes vėl tęsėme pelnytą poilsį vietos mastu, kurį mums suteikė patėvis pulkininko laipsnyje. Pagavęs Dvasią, seržantas liepė jam užlipti ant aukštos uolos su briauna, iš kurios jis galėjo pamatyti visą seną kaimą, likusį nuošalyje nuo lavinos praeities. Arba veikiau jo arbatos namas, kuriame dienas sėdėjo vietiniai benamiai. Jo užduotis buvo išsklaidyti lankytojus, naudojant automatinę eilę, prie vietinės kavinės šiaudinio stogo, esančio greta šios patogios vietos prekybinės dalies.

      Senasis Givi lėtai, gurkšnodamas, artėjo prie užeigos. Jį pastebėjęs kaimynas jam mostelėjo ir svetingai pakvietė prie stalo. Senasis Givi nekreipė dėmesio, tarsi nusisukęs, ir, pasukęs nosį, atsisėdo prie laisvo stalo. Riebus vidutinio amžiaus padavėjas puolė prie jo šokinėti.

      – — O tėveli, tėve, va, va, kokia tavo sveikata?

      – — Kas aklas, shchto, nematyk manęs gyvo!!

      – — Kas atėjo?

      – — Pavalgyk. Klausyk sušuko senelis. – Taip?!

      Riebus vidutinio amžiaus padavėjas pažvelgė į senąjį Givi pakėlęs antakius aukštyn.

      – — Duok man kepsninės, taip?! Iš tokios, iš sveikos mėsos, kuri buvo sveika avinas. Švarus pjaustymas peiliu… Sveikas kebabas. – išsikišusi kairę akį ir susiraukusi dešinę, pakėlė mažąjį Givi pirštą.

      padavėjas pabėgo. Ir tada prasidėjo stogo apvalkalas. Visi lankytojai ir kavinės buvo išsibarstę kas kur. Tik senasis Givi atkakliai laukė įsakymo. Nukreipusi