DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

to, kai ji sėkmingai vedė ir persikėlė pas dėdę su vyru Pskove, kur jos vyras nužudė savo dėdę, jie pardavė jo namelį, tačiau ji negavo pinigų ir išvyko bėgti į Peterburgą. Aš atvykau vasarą ir supratau, bet nacionalinė diskriminacija ją išgyveno iš komisijos, ir ji prisijungė prie mūsų per Tarzaną. Ji gėrė ir pametė pristatymą. Tiesa, ji vis tiek buvo suteikta už paslaugą, tačiau labai girti klientai, o tada tik pusė dolerio ir daugiau.

      Dima, kitas mūsų grupės elementas, vilkėjo – Churka. Jis atrodė kaip rūkytas lašinis, užsidirbdavo pinigų griežtai bažnyčiose. Aš nuėjau su kuprine ir pasakiau, kad jis nori grįžti namo į Kazachstaną. Ir tai vyksta jau dvylika metų. Pusę pinigų jis išleido sau, o pusę nakvynės vietai.

      Ir dar apie Lyokha. Lyokha buvo kvailas medus. Jis dėvėjo nemandagią kortelę ir kortelę: prie siūlių buvo suplėšytas juodas gebenės spalvos kailis alkūnės srityje ir buvo matomas šviesiai pilkas sluoksnis, kuris jo išvaizdą žemino iki charomijos būsenos. Jo pliušinė šviesi skrybėlė atrodė kaip partizanas. Viskas, ko trūko, buvo ant skydelio esanti raudona juostelė kaip ant partizanų, tačiau ją pakeitė mėlynos spalvos dėmės. Ji taip pat buvo matoma ant jo rankų ir skruostų pirštų, kuriuos jis subraižė, kai dažai, matyt, dar nebuvo nudžiūvę. Ir jis buvo purvinas ryto išvakarėse, kai mes jį sutikome metro. Jis tai paaiškino tuo, kad sargybiniai su metro paprašė jo nutapyti faneros sieną prie gatvės medžio, Naujųjų metų išvakarėse už penkiasdešimt rublių. Tačiau jis sutiko su šia įmone, tačiau nerado jokių šepetėlių, o Lechas naudojo batų šepetėlį, subraižė skruostus, nes jie subraižė, o jo skrybėlė buvo užrišta dažytomis rankomis, nes utėlės užsikimšo galvą, kurios skersmuo yra ne didesnis kaip katės galva, ir tai nėra juokinga. Vakare nuo medžio nupūtė sniego pūga. Bet «Lyokha» buvo sunkus liūdesys, o polinkiai į terorizmą, tiksliau, kai jis paprašė pinigų už duoną, ne, ne taip. Kai jis gatvėje rėkė dėl duonos, daugelis tiesiog nuo jo išsisukinėjo, o paskui, rankomis ar iš galvos ir kitų vietų, išsitraukę saują utėlių, išmetė jas, tyliai bėgdami iki aukos, kuri pasirodė godiems žmonoms, kaklo. naujų rusų ir skirtingų tautybių. Ir jis slapčia juokėsi, keikdamas juos keturias kartas. Tai buvo Lechas. Tada jis pasiūlė mums eiti vakare į Nikolajevo bažnyčią, esančią netoli Sennajos aikštės, ir kirpti pinigus.

      Žinoma, Churka ir Vika nukrypo nuo pasiūlytos, sakoma, tuščios idėjos. Dima nuvyko į Kukuyevą pas savo tautietį, o Vika dėl vyno butelio susitarė su kurčia Kostja, kuris iš tikrųjų buvo be ausies, jie nukirto jį Čečėnijoje ir jo nenužudė, bet tai jau kita istorija.

      Valgę iš šalto karšto maisto, paruošto gryname ore ir didmiesčio centre, ir išgėrę jo su alkoholiu, mes ėjome į savo reikalus kaip bitės. Metro buvo pinigų ir mes turėjome peršokti per užtvaras. Nepakankamo augimo lyokha ramiai vaikščiojo po turniketu, truputį lenkdamasi. Tarzanas šliaužė po nešiojamąja tvora, o aš su savo šimtu trylikos kilogramų ėjau pro turniketą, tankiu kirkšniu prikimšdama vaikščiojantį liekną ploną mokinį ar, tiksliau, jos elastingus sėdmenis, taip patenka į judančių laiptelių ir horizontalių juostų erdvę. Mergaitė švelniai sušuko, kai aš stipriau ją spaudžiau «atsuktuvu», atsiprašiau ir bėgau, pasimetusi minioje. Žemyn metro vestibiulyje mus pasitiko. Laukę traukinio, mes įsiterpėme į vežimėlį, pilną mėšlungių ir…

      Tarzanas rėkė visai mašinai iš kito galo:

      – — Pabusti, kai atvyksime!!! – užlipo ant sėdynių ir įžūliai išmetė sėdinčius tarnautojus ir vadovus. Obmateril juos ir nuėjo miegoti. Žmonės tyliai ir kantriai piktinosi. Tiesa, du jaunuoliai norėjo išgydyti melioną, tačiau vienas iš jų akimirksniu užmerkė akis ir pakabino minios spaudimą. Tiesiog Tarzanas keletą metų buvo toje zonoje su buvusiu Tibeto vienuoliu, kovos menų žinovu, šeima.

      Privažiavę Sennajos aikštę, puolėme prie eskalatoriaus. Kažkas nubėgo už nugaros, nuginklavo Tarzaną prie coccyx ir pabėgo, įrodydamas, kad nuteisti Šv. Petersburgo žmonės iš viso nebuvo fagotai, vis dar buvo Nevos didvyriai ir tiesiog nepasidavė. Tarzanas, nors ir vietinis, tyliai jį stebėjo.

      Atsikėlęs ant eskalatoriaus, nieko nedaręs, Tarzanas kaip šuniukas pradėjo kraupti Humanoidą. Jis šyptelėjo, truputį ir, priešindamasis, supyko.

      – — Baik, Tarzan! – pataisęs skrybėlę, sušuko Lechas. – Baigk!!

      Tarzanas laikinai sustojo, ir Humanoidas, pasinaudojęs akimirka, užsisuko sau skrybėlę ir, nuėmęs ją, pradėjo viešai graužti utėles. Tarzanui tai nepatiko, taip pat pėstiesiems, stovintiems ir riedintiems ant eskalatoriaus.

      – — Ką tu, galvijai, gėdinai mus?? jis rėkė visu metro ir toliau drebino Humanoidą. Lyokha negalėjo jo pakęsti ir, stumdamas «beždžionės triušį», jis suklupo ir krito ant užpakalio, suspausdamas nekaltus stovinčius keleivius. Iš krintančios minios pusės kilo pasipiktinimas. Dėl Tarzano visi stovėjo dešinėje, o tada kairėje, pradėjo kristi. Tik sustojęs eskalatoriaus vadovas išgelbėjo nuo sužalojimų, tačiau padidino kritimo jėgą. Žemiau jau buvo matoma maža krūva.

      Iš metro buvome išjuokti, o Tarzanas – su peleku.

      Na, kur tavo kushu-wushu? paklausė humanoidas. – ką, Schmuck, gavai?

      – — Užsičiaupk, baikščiai. – sušnabždėjo Tarzanas, tepdamas sniegą į akis. – Geriau eik į uostą.

      – — Mėgėjai, ar bažnyčia toli? Paklausiau.

      – — Išėjęs. Mėlyna švyti, matai kupolą? – parodė Lyokha.

      – — Na, pragarui su savimi, tai kiek dar pjauti?! – Nustebau pamačiusi atstumą nuo mūsų iki jos, kaip iki Pekino.

      – Nieko, reikia paimti iš vaiko rogę, o keistuolis tave nuneš. – prikišo Tarzanas.

      – — Tu pats esi keistuolis!! – Lechas užkalbėjo ir taip sukėlė Tarzano riaušes.

      – — Ar tu vis dar čia? Ar pirkote vyną?

      – — O už ką?! – paklausė humanoidas, pramerkdamas mažas žiurkės akis.

      – — Ant tavo užpakalio! Išėjo, dvokiantis šuo!! – įsakė Tarzanas.

      – — Kodėl tu taip šauksi?! – įžeidė Lyokha.

      Sąžiningai, jei turėčiau pinigų, atiduočiau jam, bet tokių buvo pastebėta tik Humanoide. Jis visada turėjo pinigų. Tik jis manė, kad mes nežinome, ir manėme, kad žinome, nes mes visada stovėjome už jo.

      Išgėręs uosto buteliuką, Lechas užšaldė ir patraukė paskui mus. Išėję į tiesų šaligatvį, daugiau nesijaudinome.

      – — begėdis!! – išgirdome garsų, seną balsą. Pasisuko ir pamatė stovintį Lechą, kuris tiesiog rašė šaligatvio viduryje, nekreipdamas dėmesio į praeivius. Ir tik sena čigonų senelė jam padarė pastabą. Jis reagavo skirtingai. Jis ištraukė budintį sovietinį atidarytuvą ir neslėpdamas gėdos ir net nesustodamas jo ištuštinti, pagriebė jį už apykaklės ir pamojavo atidarytuvui.

      – — Dabar, senasis, aš patraukiu akis.

      – — «Lyoha», stabdžiai. Ar tu kvailys? – sustabdėme jį.

      – — O tu su juo?! Reikia šaudyti!! – pabėgusi nuo nusidėvėjusių Humanoido letenų, senutė rėkė, bėgdama.

      – — Būtina tave šaudyti. – ir mes patraukėme Lyokha už pažasties ir nešiojome apie penkis metrus, įmetėme į snieglentę, kad atvėstų. Po rūkymo tęsėme toliau.

      Išlydėję čigonų elgetas ir senas moteris prie bažnyčios, mes atidengėme Lehą su skrybėle prie įėjimo į prieangį ir nuėjome, kaip jam buvo liepta, į šventyklą melstis Dievui, kad jie daugiau mestų. Jis tikėjo, o mes nusidėjome. Įėjome į vidų ir sėdėjome ant suoliukų miegodami. Tai elgėsi