DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

liaudyje tiesiog vadinamas benamiu. Jie davė man «shkonar», tai yra lovą, kurią pusę mėnesio sumušiau iš vietinių girtuokliavimo tarnybų, paguldydama penkiolika į ligoninę prieš jiems išeinant iš manęs. Trofėjai buvo čiužiniai. Aš sukaupiau devynis iš jų. Aš juos sukraudavau vienas ant kito ir miegodavau beveik prie lubų. Buvo keletas nepatogumų: glostymas buvo labai statmenas, o aš atsiremiau į medinius laiptus. Gyvenimas vyko įprasta eiga: rytas – vakaras, pietūs – tualetas ir tt kiekvieną dieną. Jie sumokėjo man ir mano bendražygiui kormoranui Lyokha Lysy, kuris per penkiolika metų baigė du aukštuosius mokslus, už ramią mūsų antrojo aukšto būklę. Jis niekuo neišsiskyrė ir turėjo aštuoniolika raudonų žodžių. Ir kadangi buvo sunku gauti akinius su tokiais okuliarais, jis sulankstė iš turimo, pridėdamas tris rėmus su akiniais ir sujungė juos varine viela. Taigi jis pasiekė šimtaprocentinę viziją. Ir aš pradėjau oriai juokauti aštuoniomis akimis. Mes su juo gyvenome šeimoje, kaip ir zonoje, trumpai tardami, turėjome šaknis ir dalijomės duona kepdami, tačiau dėl kažkokių priežasčių jis man davė didesnį gabalą, arba gerbė mane, arba maitino mane alkaniems apgulties laikams, kad pratęsčiau mano gyvenimą įsisavinant. mano kūnas. Kiekvieną rytą atsibudęs ant stalo rasdavau nuostatas visai ar daugiau dienų. Seni žmonės ir kitų amžių gyventojai, visi praktiškai sėdintys ne tokiose tolimose ir ne per trumpose vietose: mažiausiam buvo maždaug penkiolika metų, savanoriškai pasidalino su mumis savo racione, įvairiais būdais įsigydami turtingesnių gyventojų sluoksnių, vadinamųjų namų, mažų vagysčių ir dalijamųjų raštų.. Aš visada prieštaravau ir grįždavau atgal, todėl jie pagerbė mane miegodamas. Plikas džiaugėsi tokiu dėmesiu, taip pat pradėjo valgyti riebalus.

      Vieną šaltą rytą prabudau. Už lango krito sniegas. Pakilti kaip įprasta buvo tinginystė ir neketinau pirkti pinigų, ypač nuo vakar, ir mano galva sustojo. Plikas vyras, kaip įprasta, kažką skaitė mintyse, judėdamas tik apatine lūpa. Ir visa tai būtų tęsęsi, jei ne tas senasis septyniasdešimtmetis kormoranas-recidyvistas, ilgų nuotolių plaukimo jūreivis, pensininkas ir suomių šaknis turintis benamis Methodius. Noriu atkreipti dėmesį, kad nuteistieji dažniausiai bendrauja su kastomis, kaip šiuo atveju. Ir jis kalbėjo daugiau su kaukazo, o ne su suomišku akcentu.

      – — Na, parazitai, mes susiraukėme? jis pradėjo nuo peties. Aš apsisukau, Plikas paleido knygą. Praėjo minutė.

      – — Ko tau reikia, sena? – paklausė Plikis ir palaidojo save romane.

      – — Nustokite žiūrėti į dokumentų rinkinį, paimkite aukso žiedus, tai yra aš, ir eikite apkūni. Ketverius metus gavau pensiją.

      Po jo žodžių praėjo maždaug dvi minutės ir po mūsų kojomis gurkšnojo šviežias sniegas. Tolumoje buvo parduotuvė su šleifu kažkokio gruzino. Mes nuėjome į jį ir užsakėme du šimtus. Tepinėlyje ir skrudinta duona Metodijus:

      – — Totoriai negyvena be poros! – užsisakėme dar šimtą. Kitas, po senojo skrebučio:

      – — Dieve, mylėk trejybę! – nusausinome ir šiuos akinius. Tada mes kalbėjomės tylėdami, kiekvienas su savimi ir tik Metodijus nenusileido ir papasakojo sau, kaip buvo priimta pirmoji kadencija iš penkių galimų. Mes nebuvome laisvi klausytojai.

      – — Mūsų laivas atplaukė su Kyuubi. Nuvažiavau į brolio kaimą. Mes gėrėme savaitę. Taigi ryte susibūrėme pas namų tvarkytoją, po denatūruotos medžiagos ir ėjome pro namą, kuriame buvo vestuvės. Aš pasveikinau juos, ir jie man atsiuntė tris laiškus… Apsidairiau ir pamačiau už manęs plytų krūvą, o brolis eidavo į mėnulį ir kirvį, aš nešdavau visus akmenis trobelėje, būdavo žaizda, taip, nuotaka buvo tiesiai kaktoje. Po to jis pradėjo apkalti langus. Pylos neturėjo laiko baigtis, kai jau buvau įkalintas trejiems metams. Ką dar gersite? – baigė jis ir nuėjo prie vartojimo prekių baro prekystalio.

      Mes daug gėrėme ir ilgą laiką net užkandžiavome. Vakare plikas buvo nuplėštas nuo stogo ir jis ėmė bėgti į kitus.

      Pažvelgiau į šią bespontovoe pamoką ir nunešiau girtą šalutinį gyvūną į trobelę. O Metodijus tuo metu, gavęs iš Lysy, atsitiktinai ar ne, pagal jo akį plakė ant stalo, stovėdamas ant grindų.

      Ryte mane pažadino niūrus garsas ir pašėlęs Pliko riaušės. Paaiškėjo, kad miegodamas pasibjaurėjęs Metodijus su galūne atskrido į kambarį ir tiesiai ant kaktos smogė miegančiam Lyokha su ramente. Jis pašoko ant lovos ir nukrito ant grindų, atsikėlė su kilimėliu ir užkabino ant senojo. Tada prisimenu, per nap, vyko muštynės, kol jie buvo atskirti. Paaiškėjo, kad kai išvežiau Lysį iš smuklės, girtas Metodijus prarado sąmonę. Prieš uždarydamas jis buvo išmestas kultūringai gatvėje ir, pasitikėdamas savo instinktu, šliaužė namo.

      – — Tu mane išmetei, plikas!! – Barked kaip gramofonas ir nustoja burzuoti ir lisp, senelis, jau gulėti ant grindų, nugara žemyn.

      – — Kaip? – paklausė, sugriebdamas Metodijaus gerklę ir sėdėdamas kaip kiaulė, nuplikęs rankų kaulus.

      Tuo metu senasis kormoranas, bandydamas išsišokti iš po vidutinio amžiaus kormorano, nusuko kairiąją ausį ir išspaudė iš nosies slyvą. Plikas vyras atsakė neatleidęs rankų, pučiant jam į galvą.

      – — Gerai, natūra. – Aš bandžiau nuraminti jų jauną kormoraną. – Ei, benamiai, švaistyk juos ant lovų. Pasakyk man, Metodijai, kas pradėjo garsėti?

      – — Aš!! – neatleisdamas Pliko, senelis ėmė teisintis. – Aš miegu natūra, jaučiu, kad kažkas šmaikščiai švilpauja, atmerkiu akis – sniegas. Aš pajudėjau ir pradėjau keltis. Aš pasisuku, o priešais mane yra teta ir tramvajus, dešimt centimetrų nuo manęs. Naktis šalta, su pagiriomis, taip pat Lysy, galvijai, metė, ai!! Yay!! Yay!! – tris kartus sušuko Metodijus.

      – — Taip!! Taip!! Taip!! – Tris kartus Lysy smogė jam į akis.

      Po pusvalandžio mes jau užsakėme du šimtus gramų ir ketinome pateisinti savo nesusipratimus. Ir taip visas mėnuo, kol Metodijus netapo skurdžiu. Geras dalykas yra banko kortelė. Ekonomiškai…

      5 pastaba

      Geltonas sniegas

      – — Tai buvo tolimais be legaliais laikais, kai tundroje buvo žmogus. Pusę dienos pakelkite tundros vyro pažastis, pusę nakties nuleiskite tundros vyro pažastis. Ir utėlės tuo gyveno. Atidžiau pažiūrėjus į šimtaprocentinį regėjimą, tai buvo ne utėlės, o mamutai, poliariniai lokiai, elniai gale ir kiaulės. Tada visi vadino čiukčiais – žmonėmis, nes jie buvo vienintelė tundroje gyvenusi veislė. Kažkodėl tundros žmogus vaikšto pakelta pažastimi ir ją subraižo, o čukčiai prie jaarangos išgyvena siaubingą audrą. Pažastis nustojo subraižyti tundros žmogų, ir audra nurimo. O čiukčiai paliko savo namus tundroje ir iš karto padėkojo jam už švarų baltą sniegą su geltonu šlapimu. O tundra tapo tarsi vitamino trūkumas organizme, tarsi spuogai ant kūno. Ir visa tai pasirodė ir visi pradėjo šokti, bet tyliai ėmė nykti geltoni varvekliai, kažkas juos pavogė ir paliko skyles. Tada vietinė Čiukčių benamė Sereša, kurią visi vadino «geltonu sniegu», tęsė savo pasakojimą, tundros vyras liepė surasti vagį ir pagrobti ją neapdorotą. Visi čiukčiai palaidoti sniego dreifuose ir, žiūrėdami, laukė ir stebėjosi. Pasirodo, kad jų vaikai pasirodė vagis, kuris laikė šias varveklėms varneles, kurias jos parduoda turguje. Nuo kūdikio gimimo jie sako jam:

      – — Nevalgyk, baravykai, geltonas sniegas!! – ir mušti, mušti iš anksto, ypač ant galvos.

      Apskritai, «Serezha-Yellow Snow» atrodė jaunas, dvidešimt septynerių metų, visa kita panaši į čiukčių. Jis nuėjo į Centrinę biblioteką ir pakeliui rinko butelius. Kartą jis ėmė nykti dienomis. Visi buvo skirtingi, bet smalsūs. Kai jis pasirodė, jis buvo apklaustas. Jis tylėjo. Tačiau kartą jis buvo girtas ir «Serezha Yellow Snow» prisipažino, kad netrukus susituoktų.

      – — O kam? – sekė