DIENĄ. Juokinga tiesa. СтаВл Зосимов Премудрословски

Borusya stengėsi jam įkandėti ant kulno, tik įsikišusi aštuoniolikto amžiaus mini kardą, išsikišusį iš nikelio, rankena. neprilygstamas sukibimas. Atstumas buvo trumpas, o draugas jau rėkė pagalbos ir tik staigių posūkių, padėjo jam išvengti ir pabėgti, tai nurodė minia azijiečių-čigonų ir liaudies stebėtojų-kaimynų, kurie spoksojo už tvoros. Tadžikų ir čigonų motinos atitraukė vaikus nuo tvoros, tačiau jos neatsiribojo, norėdamos pažiūrėti gyvą trilerį, kuris vadinosi: «mamuto kiaulės Borusi kerštas ir egzekucija Rusijos kariuomenės kovotojui». Ir būtų tragiška, jei tai būtų ne sodo gale esančios mėšlo krūvos, bet ir gelbėjimosi lazdos, kuriomis Rusijos kaimų gyventojai slepia krūvas. Jie sugriebė juos, atvirai – kovotoją, ir akimirksniu viskas nutiko kitaip arba atvirkščiai: mamuto kiaulių kova bėgo, o kolega kovotojas po koteliu kišo jos riebias puses, taip profesionaliai greitai ir taktiškai, tarsi būtų atlikęs taktinį egzaminą., turi ne šakutes, o Kalašnikovo šautuvą su bajonetiniu peiliu. Ir net publika palaikė kovotoją plojimais, šlovindama ir plodama artėjančią homo sapiens, paprastų rusų kariuomenės pergalę – dėl gamtos, proto dėl proto, todėl kiaulė negalėjo atlaikyti puolimo ir žlugo negyva tiesiai priešais namo duris, ant kurių slenksčio stovėjo gauruotis. laikydama šaliką vienoje rankoje, o antrą numesdama už apatinės nugaros dalies, ašarojanti Yad-Vig močiutė. Bendražmogis padarė paskutinę mašiną kiaulės ir šerdies lavone, pradurdamas negyvą gyvūno kūną, siūbuodamas kaip kontraboso styga.

      – — Na, močiutė, «Spartak» bičiulis pradėjo didvyriškai. – padaryta, užpilkite ir padėkite stalą!!!

      Močiutė iš nugaros ištraukė riedėjimo kaištį, kuris susuka tešlą koldūnams ir picai gaminti, ir su kilimėliu permušė jį per kaukolę. Pasigirdo niūrus skambėjimas, ir mes abu vos neišbėgome nuo jos. Ji taip pat mestų akmenis, nuo dešimties iki penkių kilogramų, mestų į mus. Visi stebėtojai perėjo į jos pusę ir išsiruošė pasivyti mus, bet nesivijo, bet skauda nuo akmenų nugarą. Močiutė Yad-Vig, o tada parašė skundą pulko vadui, kuriam jie davė man dešimt dienų, ir bendražygiui – jie dvejus metus sumušė drausmės batalioną, kur skambino nuo varpo iki varpo, rankiniu būdu valė šūdus vietinėje kiaulytėje…

      3 pastaba

      Tualeto knarkimas

      Tai buvo maždaug taip: už didžiojo vado Sent ir tiesiog Sasha metro stoties kenksmingų alimentų cento zonoje buvo trijų kabinų, sujungtų viena grandine, biologinis tualetas, suvaržytas vienu tikslu, du iš jų tarnavo kaip darbinis tualetas, kuriame gyveno Šv. Peterburge, o trečiasis buvo operatoriaus ir kasininko kabinetas – viename asmenyje, kuris rinko pinigus už paslaugą, teikiantį šūdą.

      Žmonės stovėjo eilėje, bėgo laukdami visų starto vietų. O tarpais tarp lankytojų aš trindavau pinigus ir litaudavau už juos riebią tetą, užimančią šių biologinių tualetų operatorių ir kasininkę, Klavdia Filippovna Undershram, paveldėtą Leningradą penktojoje kartoje. Ji ne iš karto pasidavė mano šiurkščiai kriminaliniam keiksmažodžių įtikinėjimui, noriu pažymėti, kad tuo metu aš neišreiškiau savo nuomonės ir kalbėjau su juo. Bet rezultatas buvo ant veido. Veidas padvigubėjo. Tai buvo natūra, vakaras. Ir jau tada žmonių sumažėjo. Aš, negalvodamas apie tetos kūno ištvermę, nusprendžiau mesti mažu būdu. Be to, turėjau laisvą imunitetą. Ir eidama į nemokamą biosortą jaučiausi tokia pati kaip ir teta. Valgytas maistas padėjo mane į tualetą. Po to apsvaigiau, tada sekė pokalbiai su ateiviais, o toliau – skrandžio trakto likučių išsiveržimas ant sienų, per burną ir miegą, saldus sapnas be svajonių. Šiuo metu Klaudija Filippovna Undershram atsibudo nuo alkoholinio apsinuodijimo, išreikšto burnos džiūvimo ir gerklės pojūčiais, tai yra, ištroškęs, gurkšnojo ką nors skysčio ir, skubėdamas ir bijodamas prieblandos, kaip priežastį, kodėl vėluoja namo. Ji staiga atsikėlė ir užsidarė ant spynų, visų sausų spintelių ir manęs, miegodama viduje, taip pat ir bėgdama…

      Tuomet buvo naktis, pilna grumtynių žalčių ir įvairių gyvenimo sričių ponų, kurie nepasiekė metro, miegojo ant suoliukų. Stebėdami budrumą, trys teisėsaugos pareigūnai uniformoje, firmos automobilyje, su «Žiguli» ženklu su mėlynais numeriais ir užrašu MILITION šonuose, Rusijoje policija dar nebuvo išrasta, jie nuvažiavo apžiūrėti tamsiosios pusės. Įsitikinę, kad viskas vyksta pagal įstatymus ir niekas negali pasiimti paliktų pinigų, jie savo transporto priemones statė lygiagrečiai vienas kitam, aplink nekilnojamąjį turtą, kuriame buvo ir biosortai… Išėjo du ir su kulkosvaidžiais, batrais, dujų balionėliais, batais ir dangteliais link Azijos prekybininkų «shawarma» prekystalių, kuriuos valdo Rusijos Federacijos piliečiai, turintys marokiečių tautybę, kurie net net nesuprato rusiškai, bet buvo piliečiai, ir turėjo patekti į kioską su užrašu «GAY SHAURMA PUTINUI IR TAMPA». Kodėl toks vardas buvo, turbūt vertėjai buvo su humoru. Vairuotojas su pistoletu, liko automobilyje prie vairo ir staiga?!

      Aš, įstatymų besilaikantis Rusijos Federacijos pilietis, esu rusas pagal tautybę. Atvykau iš SSRS, Kazachstano Respublikos, kur jie mane visą vaikystę mušė, nes buvau tik rusas. Tačiau kai užaugau, aš jau juos sumušiau. Bet tai jau kita istorija ir dabar prie siužeto: Aš, įstatymų besilaikantis Rusijos Federacijos pilietis, pagal tautybę – rusiškas, gerbiamas nuteistasis, FSB majoras, pensininkas, neįgalus asmuo ir visa tai kartu, juo labiau kad aš visa tai žinojau nedalyvaujant, nei ten, kur jo nebuvo, jis staiga atsibudo nuo gretimo kabinos knarkiančio knarkimo ir, tiksliau tariant, jaučiau aplink save uždarą naktinį kvadratinį kambarį, o virš jo – lubas. Viską jaučiau ir neprisimenu ar nesupratau, kur esu?! Sienos taip sutraiškė mano mintis. Aš nusprendžiau patekti į «mini sceną», kurioje anksčiau sėdėjau, ir mano koja įkrito į skylę, o ten viskas kaip įlankoje. Aš rėkiau ir prabudau ritminiu knarkimu, svajodama apie generolo dukterį, bendražygį seržantą ir ne visą darbo dieną dirbančią vairuotoją. Jis išsigando ir net atšovė kaip čigonas, sutraiškė krūtinę, bet iškart įvertino situaciją, tačiau vaiduokliu netikėjo. Aš, nepajėgęs įgūdžių, prakeikiau pagalbą, bandydamas išmušti bent kokią skylę aplink esančioje sienoje, tačiau mano darbas buvo nenaudingas, o knarkimas nesustojo.

      O tuo metu kitoje tualeto pusėje buvęs kovos vežimo vairuotojas seržantas jau kvietė sustiprinti, o du, nesitikėdami arabiško maisto iš tešlos ir vištienos, katės ir šunys, nupirkti veltui, jau bėgo į pagalbą pas kolegą ir grupę.

      Girdėjau balsus kitoje kabinos pusėje, bet tai nepadėjo sumažinti pagirių galvos skausmo.

      – — Kas čia? – paklausė vienas iš jų.

      – — Štai aš, o kas tu? Paklausiau.

      – — Aš? dabar jūs žinote…

      – — Sulaužyk pilį!! – paklausiau kito ir tai padaryti su automatinės statinės staklėmis nebuvo sunku. Durys atsidarė. Priešais mane stovėjo trys nustebinti nepilnamečiai, vienas, beje, kryželiu, uniformoje, panašioje į policininko. Tada jie nuvežė mane į artimiausią policijos nuovadą, o tualeto knarkimas niekur nedingsta.

      Sargybinis ilgai galvojo, kaip pranešime nurodyti sulaikymo budėjimo priežastį. Ir pareiškė taip:

      «… Sulaikytas, bandydamas apiplėšti biologinio tualeto turinį iš vidaus, paslėpdamas nuo teisingumo spyną, iš išorės».

      Visi linksminosi, juo labiau, kad ankstesnis sulaikytasis, kuris buvo priverstas sutvarkyti kažkokį kabinetą, bandė išsigelbėti ir įstrigo viršuje tarp viršutinio lango strypo ir išsikišančių aštuonioliktojo amžiaus kaltinių grotelių. Buvo pašaukti ugniagesiai, tiksliau, kovotojai su ugnimi, o ugniagesiai yra tie, kurie ją padegė. Deja, Nepaprastųjų situacijų ministerija dar nebuvo sugalvota. Tie jo paklausė:

      – — Kuo tu įstrigęs?

      – — Gaktos ir kiaušiniai!! – atsakė jis su ašaromis akyse. Jis taip pat buvo išgelbėtas ir išsiųstas išvalyti lauko pastatą, kuris buvo be langų. Atvirkščiai, aš ėmiau