Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:

      – La illah ila ‘llah… Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… la illah ila ‘llah… Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…

      Storulis bosas su panieka:

      – Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…

      Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:

      – To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…

      Ketvirtas balsas, susirūpinęs:

      – O kas buvo Zeitune?

      Taikingas žmogelis:

      – Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?

      Provokatorius, reikšmingai:

      – Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…

      Informuotasis bosas:

      – Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…

      Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:

      – Skaityklas įsteigėme patys.

      Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.

      Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.

      – Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.

      „Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.

      – Kaukaze jo ekscelenciją Enverą Pašą ir jo štabą išgelbėjo armėnų kuopa. Nedaug trūko, kad jis būtų pakliuvęs rusams į nelaisvę. Jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, efendi. Be to, žinote, kad paskui jo ekscelencija parašė raštą Siso katolikosui ir Konijos vyskupui, kuriame dėkodamas giria sadika ermeni millet – ištikimąją armėnų tautą. Šis raštas vyriausybės liepimu buvo viešai paskelbtas. Štai kokia tiesa! Kas nori užnuodyti šią tiesą, kas skleidžia gandus, tas silpnina karines pajėgas, ardo vienybę, tas yra imperijos priešas, valstybės išdavikas! Tai sakau jums aš, Gabrielis Bagratianas, turkų armijos karininkas…

      Jis nutilo laukdamas atsakymo. Tačiau bėjai, apstulbę nuo tokio jausmų proveržio, nė neprasižiojo, o apskrities viršininkas susiautė apsiausto skvernus ant savo nuogo kūno. Tad Gabrielis nedelsdamas išėjo iš kambario jausdamasis nugalėtoju, nors ir drebėdamas iš susijaudinimo. Vilkdamasis drabužius suprato, kad taip atskleidęs savo vidų padarė vieną didžiausių savo gyvenimo kvailysčių. Dabar kelias į Antiochiją jam užkirstas. O tai vienintelis kelias iš čia, kelias grįžti į pasaulį. Prieš įžeisdamas apskrities viršininką turėjo pagalvoti apie Žiuljetę ir Stefaną. Vis dėlto pajuto nemažą pasitenkinimą.

      Jo širdis vis dar smarkiai plakė, kai agos Rifaato Bereketo tarnas įleido jį į vėsaus turkiško namo svečių kambarį – selamliką. Minkštu kilimu Gabrielis žingsniavo po pustamsį kambarį. Jo laikrodis, beprasmiškai nustatytas Europos laiku, rodė antrą valandą dienos. Taigi, šventas namų ramybės metas, kefo, neliečiamo vidurdienio poilsio metas. Tokiu metu bet koks vizitas reiškia nusižengimą papročiams. Jis atėjo per anksti. Aga, nepaperkamas senovinio turkų etiketo saugotojas, privertė jį kiek palaukti. Bagratianas žingsniavo po beveik tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus dvi ilgas, žemas sofas, dar stovėjo dubuo su anglimis ir mažas stalelis vaišėms. Mintyse teisino savo nemandagumą: vyksta nežinia kas, negalima delsti nė minutės, reikia viską išsiaiškinti. Rifaatas Bereketas buvo Bagratianų šeimos draugas dar nuo senų laikų, nuo tų šlovingų dienų, kai namų šeimininkas buvo senasis Avetisas. Gabrielis Rifaatą prisiminė labai aiškiai ir su didele pagarba. Nuo tada, kai grįžo į Johunoluką, jau du kartus čia lankėsi. Aga ne tik padėjo jam nusipirkti reikalingų prekių, jis kartkartėmis atsiųsdavo žmonių, siūlančių jo antikos kolekcijai brangių radinių, beje, labai nedidelėmis kainomis.

      Negirdimai įžengęs – jis mūvėjo plonais ožkos odos pusbačiais – šeimininkas nutraukė Gabrielio mintis. Aga Rifaatas Bereketas, vyras per septyniasdešimt, su balta barzdele, blyškių veido bruožų, pusiau primerktomis akimis, mažomis, tarytum švytinčiomis rankomis, ant turkiškos kepuraitės buvo užsivyniojęs gelsvą šilkinę skarelę. Tai ženklas musulmono, kuris religines pareigas vykdo stropiau ir dažniau nei paprasti minios žmonės. Senukas pakėlė savo mažutę ranką pasisveikinti, iškilmingai pridėjo ją prie savo širdies, burnos ir kaktos. Taip pat iškilmingai į jo sveikinimą atsakė Gabrielis, nors nervai buvo įtempti iš nekantrumo. Paskui priėjo arčiau ir ištiesė dešinę prie svečio širdies, pirštų galiukais lengvai palietė Gabrielio krūtinę. Tai „širdžių susilietimo“ ženklas, giliausio asmeninio kontakto forma, mistiškas paprotys, kurį pamaldūs žmonės buvo perėmę iš vieno dervišų ordino. Mažutė ranka malonioje selamliko prieblandoje, rodos, švytėjo vis labiau. Gabrieliui pasirodė, kad toji ranka – tai veidas, gal net subtilesnis ir jautresnis nei tikrasis.

      – Mano drauge ir mano draugo sūnau, – toks ceremoningas kreipimasis visada sudarydavo dalį svečio sutikimo ritualo, – savo vizitine kortele tu man padovanojai malonią staigmeną. O štai dabar tavo apsilankymas papuošė šią mano dieną.

      Gabrielis gerai žinojo, kaip elgtis, jo atsakymas buvo tarytum maldos priegiesmis:

      – Mano amžinybėn išėję tėvai labai anksti paliko mane vieną. Bet tavyje man gyvas jų prisiminimas ir jų meilė. Koks aš laimingas, kad turiu tave, savo antrąjį tėvą.

      – Esu tau skolingas, – senukas privedė svečią prie sofos. – Tu mane jau trečią kartą pagerbi savo apsilankymu. Seniai turėjau išreikšti tau savo pagarbą ir aplankyti tave tavo namuose. Bet pats matai, kad aš jau senas ir paliegęs žmogus. Kelias į Johunoluką ilgas ir prastas. Be to, manęs laukia didelė ir sunki kelionė, todėl turiu taupyti jėgas. Taigi atleisk man.

      Tuo svečio sutikimo ritualas baigėsi. Juodu susėdo. Nedidelis berniukas atnešė kavos ir cigarečių. Šeimininkas gėrė ir rūkė tylėdamas. Paprotys reikalavo, kad jaunesnis