Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Reikalų tvarkymas užtruks ilgai, o kas per tą laiką gali įvykti pasaulyje, niekas nežino. Antrąją liepos savaitę šeima atvyksta į Konstantinopolį. Bet Avetisas Bagratianas jų nebelaukė. Jis italų laivu išplaukė į Beirutą. Plaučių liga pastarosiomis dienomis smarkiai paaštrėjo, kad Avetisas nebegalėjo pakelti Stambulo oro. (Keista, kad europiečio Gabrielio brolis nori numirti ne Šveicarijoje, o Sirijoje.) Gabrielis derasi ne su broliu, o su direktoriais, advokatais ir notarais. Jis pamato, kad beveik nepažįstamas brolis su meile ir kuo rūpestingiausiai sutvarkė jo reikalus. Gabrielis pirmą kartą aiškiai suvokia: ligotas, senyvas Avetisas darbavosi dėl jo, už savo gerovę turi būti dėkingas jam. Koks nesusipratimas, kad broliai liko vienas kitam tokie svetimi. Gabrielis išsigąsta savo puikybės, juk jis net truputį niekino šį „prekybininką“, šį „rytietį“. Dabar jį apima ilgesys, noras, kol nevėlu, ištaisyti klaidą. Stambulo karštis iš tiesų nepakeliamas. Grįžti į Vakarus dabar būtų nelabai protinga. Reikia palaukti, kol praeis audra. Tuo tarpu vien mintis apie nedidelę kelionę jūra teikia atgaivos. Vienas naujausių kompanijos „Khedival Mail“ garlaivių plaukia į Aleksandriją ir pakeliui užsuka į Beirutą. Vakariniuose Libano šlaituose nuomojamos modernios vilos, galinčios patenkinti įnoringiausių nuomotojų poreikius. Žinovai tvirtina, kad žemėje nėra gražesnių vietų. Bet Gabrieliui nereikia įtikinėti Žiuljetės tokiais pažadais, ji iš karto sutinka keliauti kartu. Ją jau seniai kamuoja neaiškus jaudulys. Vilioja galimybė patirti ką nors nauja. Kai jie plaukia atvira jūra, tarytum patrankų šūviai pasipila naujienos: valstybės svaido viena kitai karo pareiškimus. Kai Beirute išlipa į krantą, Belgijoje, Balkanuose ir Galicijoje jau prasidėję pirmieji mūšiai. Apie grįžimą Prancūzijon nėra ko ir galvoti. Jie tarytum pakliuvo į spąstus. Laikraščiai rašo, kad Aukštieji Vartai4 stoja į sąjungą su vidurio valstybėmis. Paryžius atsiduria kitoje fronto pusėje. Paaiškėja, kad tikrasis kelionės tikslas nepasiektas. Avetisas Bagratianas vėl prasilenkia su savo jaunesniuoju broliu. Jis prieš porą dienų išvyko iš Beiruto ir per Alepą ir Antiochiją leidosi į varginančią kelionę į Johunoluką. Jis nenori mirti Libane, nori pasiekti Musa Dago papėdę. Tačiau laiškas, kuriame brolis pats praneša apie artėjančią mirtį, ateina tik rudenį. Tuo metu Bagratianai buvo apsigyvenę gražiame name truputį aukščiau Beiruto. Gyvenimas Beirute Žiuljetei atrodo visai pakenčiamas. Čia visur pilna prancūzų. Juos lanko įvairių valstybių konsulai. Žiuljetė kaip visada sugeba pritraukti žmones. Gabrielis džiaugiasi, kad ji taip lengvai pakelia tremtį. Ką gi daugiau galima padaryti? Beirute, šiaip ar taip, saugiau negu Europos miestuose. Bet Gabrieliui neišeina iš galvos namai Johunoluke. Savo laiške Avetisas maldauja jį pasirūpinti tėvų namais. Praėjus penkioms dienoms nuo laiško gavimo ateina daktaro Altuni telegrama, jog brolis mirė. Dabar Gabrielis ne tik galvoja apie savo vaikystės namus, bet ir nuolat apie juos kalba. Kai Žiuljetė staiga pareiškia norą kuo greičiau persikelti į tuos namus, apie kuriuos jis jai daugybę kartų pasakojo ir kuriuos dabar paveldėjo, Gabrielis išsigąsta. Ji užsispyrusi bando atremti jo priešinimąsi. Kaimo vienatvė? Jai tai esąs maloniausias dalykas. Nuošalumas, prabangos trūkumas? Pati susikurs visa, kas reikalinga. Kaip tik tai ją ir vilioja. Jos tėvai turėję kaime namus, kuriuose ji užaugusi. Jei jie turės nuosavus namus, juos įsirengs ir ji galės ten šeimininkauti kaip tinkama, išsipildys viena gražiausių jos svajonių, visai nesvarbu kur, kokiose šios žemės platumose. Nors ji su tokiu džiaugsmu rengiasi išvykti, Gabrielis mano, jog reikia palaukti, kol praeis lietaus sezonas. Ar nebūtų daug protingiau, jei jis iš paskutiniųjų pasistengtų perkelti šeimą į Šveicariją? Bet Žiuljetė tvirtai laikosi savo. Tai lyg koks iššūkis. Jis negali nuslopinti keisto nenoro ir kartu ilgesio. Tik gruodžio mėnesį jų nedidelė šeima išsirengia kelionėn į tėvų gimtinę. Nors visur pilna kariškių, jiems šiaip taip pavyksta traukiniu nusigauti iki Alepo. Alepe išsinuomoja du neaprašomos išvaizdos automobilius. Apskrities kelių purvynais jie kažkaip stebuklingai nuvažiuoja iki Antiochijos. O čia, prie Oronto tilto, jų jau laukė namų valdytojas Kristaforas su medžiokliniu vežimaičiu ir dviem vežimais daiktams susikrauti. Vežimus traukė jaučiai. Iki Johunoluko mažiau nei dvi valandos kelio. Šios valandos prabėga gana linksmai.

      – Viskas buvo ne taip ir baisu, – sako Žiuljetė.

      – Kaip aš čia patekau?

      Vien išorinėmis priežastimis visko paaiškinti negalima. Jo sielos neapleidžia šventiška nuostaba. Kartu virpteli ir lengvas nerimas. Sugrįžta labai seni dalykai, pamiršti per dvidešimt trejus gyvenimo Paryžiuje metus. Tik dabar Gabrielis nukreipia sustingusį žvilgsnį į nuosavus namus. Žiuljetė ir Stefanas, aišku, dar miega. Johunoluko bažnyčios varpai irgi dar nepaskelbė sekmadienio ryto. Jo žvilgsnis nuslysta toliau į šiaurę, į slėnį, kuriame prisiglaudę armėnų kaimai. Šilkverpių kaimas Aziras iš čia gerai matyti, bet Kebusijės, paskutinės gyvenvietės, žvilgsnis jau nebepasiekia. Aziras miega tamsiai žaliame šilkmedžių patale. Ant nedidelės kalvos, prisišliejusios prie Musa Dago, stūkso vienuolyno griuvėsiai. Vienuolyną įsteigė šventasis apaštalas Tomas. Griuvėsių akmenyse išlikę svarbių įrašų. Kai kurie iš jų mena Seleukidų laikus ir galėtų būti tikras lobis archeologams. Kadaise Antiochija, anų laikų pasaulio valdovė, plytėjo iki pat jūros. Senovės liekanos čia guli po atviru dangumi arba pasirodo lobių ieškotojui, vos įsmeigus kastuvą į žemę. Per praėjusias savaites Gabrielis jau nemažai tokių radinių susikrovė savo namuose. Dabar senienų medžioklė – jo svarbiausias užsiėmimas. Tačiau kažkoks drovumas neleidžia jam kopti į kalvą, kur stovi šventojo Tomo vienuolyno likučiai. (Juos saugo didžiulės, vario spalvos karūnuotos gyvatės. Tiems vyrams, kurie šventuosius akmenis bandė vilkti namo statyboms, našta priaugdavo prie nugaros ir šventvagiai turėdavo ją nešioti iki grabo lentos.) Kas jam pasakojo šią istoriją? Kadaise motinos kambaryje, kuriame dabar gyvena Žiuljetė, sėdėdavo senos moterys keistai išdažytais veidais. Ar tai irgi tik jo fantazijos? Ar tai įmanoma? Ar Johunoluko motina ir motina Paryžiuje – ta pati moteris?

      Gabrielis jau seniai įžengė į lapuočių mišką. Kalno šlaite įsirėžęs status plyšys, einąs iki pat viršūnės. Jį vadina Ąžuolų tarpekliu. Kopdamas piemenų taku, vos pastebimu tarp tankiai suaugusių krūmokšnių, jis staiga aiškiai suvokia: pereinamasis laikotarpis baigėsi. Turi ateiti apsisprendimas.

      Pereinamasis laikotarpis? Gabrielis Bagratianas – Osmanų imperijos karininkas, artilerijos pulko rezervistas. Turkų armijos kovoja žūtbūtines kovas keturiais frontais. Kaukaze su Rusija, Mesopotamijos dykumoje su Anglija ir Indija, Galipolio pusiasalyje išsilaipino australų daliniai ir su sąjungininkų laivynais veržiasi pro Bosforo vartus. Ketvirtoji armija Sirijoje ir Palestinoje rengia naują proveržį į Sueco kanalą. Reikalingos nežmoniškos pastangos išlaikyti visus šiuos frontus. Enveras Paša, visų dievinamas karvedys, beprotiškai drąsiame žygyje į Kaukazą žiemą pražudė du armijos korpusus. Visur trūksta karininkų. Nepakanka ginkluotės. Bagratianas supranta, jog viltingos 1908 ir 1912 metų dienos seniai nuėjo į praeitį. Itihadas, jaunaturkių „Vienybės ir pažangos komitetas“, tik pasinaudojo armėnų tauta savo tikslams pasiekti ir netrukus sulaužė visas priesaikas. Gabrieliui nėra jokio reikalo pulti įrodinėti savo narsą ir ištikimybę. Juk dabar jo padėtis smarkiai pasikeitė. Jo žmona – prancūzė. Jam gali tekti fronte kariauti su tauta, kurią jis myli, kuriai tiek daug skolingas, su kuria jį riša santuokos ryšiai. Tačiau Alepe jis prisistatė vietiniam savo pulko rezervistų padaliniui. Tai jo pareiga. Kitaip galėtų būti palaikytas dezertyru. Keista, tačiau atrodo, jog kadrų skyriaus pulkininkui karininkų nelabai reikia. Jis atidžiai peržiūri Bagratiano dokumentus ir išsiunčia jį namo. Gabrielis turi nurodyti gyvenamąją vietą, būti ten ir laukti, kol jį pašauks. Visa tai įvyko lapkričio mėnesį. Baigiasi kovas, o šaukimo iš Antiochijos vis dar nėra. Ar tai kažkokie neaiškūs kėslai, ar nesuprantama karinėje kanceliarijoje viešpataujanti netvarka? Bet šią akimirką Gabrielis įsitikinęs, kad dar šiandien viskas bus išspręsta. Sekmadieniais iš Antiochijos atgabenamas paštas, ne tik laiškai ir laikraščiai, bet ir kaimakamo5 siunčiami vyriausybės įsakymai bendruomenėms

4

Aukštieji Vartai – buvusi turkų sultono rezidencija. Iki 1918 m. taip kartais vadinama aukščiausioji Turkijos valdžia.

5

Kaimakamas – apskrities viršininkas (turk.).