Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

jis nė nemano dalyvauti mišių pabaigoje. Gausus choras kaip tik užgieda įspūdingą giesmę. Iš lėto, susimąstęs, pakreipęs galvą jis nužingsniuoja per aikštę, eina gatve ir pasuka keliu į vilą. Į namus neina, sustoja prie tvartų ir liepia pabalnoti vieną iš arklių, kuriais taip didžiavosi brolis Avetisas. Gaila, kad nėra Kristaforo, jis galėtų palydėti šeimininką. Dabar jį lydi vaikinas, prižiūrintis tvartus. Gabrielis gerai nežino, ką darys.

      Jei paleisi arklį ristele, apie vidurdienį gali nujoti iki Antiochijos.

      Antras skyrius

      KONAKAS. HAMAMAS. SELAMLIKAS 9

      Antiochijos konakas – kaimakamo, apskrities viršininko, kanceliarija – stovi kalno tvirtovės papėdėje. Tai nešvarus, bet erdvus pastatas, nes Antiochija yra viena iš didžiausių Sirijos provincijų.

      Gabrielis Bagratianas paliko vaikiną su arkliais prie Oronto tilto ir jau ilgokai laukia didelėje konako patalpoje. Jis tikisi, kad jį priims pats kaimakamas, kuriam pasiuntė vizitinę kortelę. Turkų valdžios įstaiga. Gabrielis matė tokių ne vieną. Ant drėgnos sienos su besilupančiu tinku kabo aliejiniais dažais pieštas sultono portretas ir keletas įrėmintų Korano citatų. Vos ne visi langų stiklai perskilę, sutvirtinti šakaliais. Purvinos medinės grindys prispjaudytos, visur mėtosi nuorūkos. Prie rašomojo stalo sėdi kažkoks žemesnis tarnautojas, žvelgia į priekį nieko nematančiomis akimis ir čepsi. Stambių musių spiečiai netrikdomi zvimbia savo bjaurų koncertą. Pasieniais stovi ilgi suolai. Keletas žmonių laukia. Turkų ir arabų valstiečiai. Vienas iš jų, nepaisydamas nešvaros, atsitūpė ant grindų, išskleidęs savo ilgą apsiaustą, lyg norėdamas uždengti kuo daugiau purvo. Rūgštus neišdirbtos odos, prakaito, šaltų tabako dūmų, vangumo ir skurdo kvapas. Gabrielis žino, kad kiekvienos šalies valdžios įstaigos turi savo kvapą. Visoms joms būdinga baimės ir rezignacijos atmosfera: paprasti žmonės priima valdžios galybę kaip gamtos katastrofas.

      Margai apsirengęs durų sargas, niekinamai dėbtelėjęs, nuveda jį į mažesnį ir kiek švaresnį kambarį su sveikais langų stiklais, apmušalais išklijuotomis sienomis ir dokumentais apkrautu rašomuoju stalu. Ant sienos kabo ne sultono portretas, o didelė balne sėdinčio Envero Pašos fotografija. Gabrielis sustoja priešais dar neseną strazdanotą vyrą rausvais plaukais, su mažais angliškais ūseliais po nosimi. Tai ne viršininkas, o tik pavaduotojas, tvarkąs Svedijos pajūrio srities reikalus. Labiausiai krito į akis nepaprastai ilgi, rūpestingai prižiūrimi nagai. Jis vilkėjo pilka eilute, per ankšta net jo mažai liesai figūrėlei, ryšėjo raudoną kaklaryšį, avėjo ryškiai geltonais suvarstomais batais. Bagratianas iš karto suprato: jis iš Salonikų. Tai rodė būtent jo išorė. Salonikuose gimė jaunaturkių nacionalinis judėjimas, įnirtingai laikęsis vakarietiškos orientacijos, besąlygiškai gerbęs visas Europos pažangos formas. Be jokios abejonės, pavaduotojas buvo vienas iš jų, gal net Itihado narys, to paslaptingojo Comité pour union et progrés10, kuris šiandien turi neribotą valdžią kalifų imperijoje. Su lankytoju jis buvo nepaprastai mandagus, pats pristūmė kėdę prie rašomojo stalo. Paraudusios, be blakstienų akys, būdingos daugeliui raudonplaukių, žvelgė ne į Bagratianą, o kažkur į šalį. Bagratianas dar kartą, kiek pabrėždamas, pakartojo savo vardą. Pavaduotojas lengvai linktelėjo galvą.

      – Didžiai gerbiama Bagratianų šeima mums žinoma.

      Reikia pripažinti, kad nuo valdininko žodžių ir gestų Gabrielis pasijuto geriau. Jo balse atsirado daugiau pasitikėjimo.

      – Iš kai kurių mano tėviškės piliečių šiandien atimti pasai, taip pat ir iš manęs. Ar tai jūsų įstaigos potvarkis? Ar jūs apie tai žinote?

      Pavaduotojas kiek pagalvojo, pasirausė popieriuose ir pagaliau pratarė, kad turėdamas tiek daug pareigų negalįs iš karto prisiminti visų smulkmenų. Pagaliau tarytum prisiminė.

      – Ak taip! Žinoma! Vidaus pasai. Tai ne vietinės valdžios potvarkis, tai jo ekscelencijos pono Vidaus reikalų ministro įsakymas.

      Jis susirado mašinėle spausdintą lapą, pasidėjo jį priešais save, tarytum pasirengęs lankytojui pareikalavus perskaityti visą ministro Talaato Bėjaus įsakymo tekstą. Gabrielis pasiteiravo, ar įsakymas taikomas visiems. Atsakydamas valdininkas aiškiai išsisukinėjo. Platiesiems gyventojų sluoksniams tai esą nesvarbu, kadangi vidaus pasus turi tik turtingesni pirkliai, prekybininkai ir kiti panašūs asmenys. Bagratiano žvilgsnis nukrypo į ilgus valdininko nagus.

      – Aš visą gyvenimą gyvenau užsienyje, Paryžiuje.

      Valdininkas vėl linktelėjo galvą.

      – Mes tai žinome, efendi.

      – Todėl aš nepripratęs, kad būtų ribojamos mano laisvės…

      Valdininkas atlaidžiai šyptelėjo.

      – Jūs per daug rimtai žiūrite į šį dalyką, efendi. Juk vyksta karas. Beje, šiandien ir Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos piliečiams tenka taikstytis su daugeliu dalykų, prie kurių jie nėra pripratę. Visoje Europoje padėtis panaši į mūsiškę. Be to, prašom nepamiršti, kad gyvename Ketvirtosios armijos užnugaryje, taigi karo zonoje. Todėl reikalinga šiokia tokia žmonių judėjimo kontrolė.

      Jis aiškino taip įtikinamai, kad Gabrieliui Bagratianui kiek palengvėjo. Šio ryto įvykiai, atviję jį į Antiochiją, tarytum prarado aštrumą. Valstybė turi gintis. Sklinda kalbos apie šnipus, išdavikus, dezertyrus. Iš tokio užkampio kaip Johunolukas negali aiškiai spręsti apie šitokias administracines priemones.

      Tolesnė valdininko kalba turėjo dar labiau nuraminti armėno nepasitikėjimą ir nerimą. Ministras atėmė pasus, bet tai nereiškia, kad svarbiais atvejais negalima išduoti kitų dokumentų. Tam esančios kompetentingos įstaigos Alepe. Ponas tikriausiai žinąs, kad jo ekscelencija vali 11 Dželalas Bėjus yra geriausias ir teisingausias gubernatorius visoje šalyje. Prašymą esą galima su teigiama rekomendacija pasiųsti į Alepą. Staiga valdininkas prabilo apie kitą dalyką.

      – Jei neklystu, efendi, esate karo prievolininkas.

      Gabrielis trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.

      – Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?

      – Bet mano žmona ir sūnus…

      Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.

      Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.

      – Ar karininkas nelygu karininkui?

      Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.

      – Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.

      – Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.

      Atrodo,

9

Apskrities viršininko kanceliarija. Pirtis. Vyriškoji namų pusė (turk.).

10

Vienybės ir progreso komitetas (pranc.).

11

Vali – gubernatorius, vilajeto, t. y. provincijos, viršininkas (turk.).