Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

senienų mėgėjas, negaliu net lygintis su tavimi. Bet dar prieš kelias dienas parengiau tau šiuos du niekučius. Vieną monetą, sidabrinę, prieš tūkstantį metų nukaldino armėnų karalius, kurio vardas panašus į tavo giminės vardą: Ašotas Bagratuni. Ji rasta Vano ežero apylinkėse ir yra gana reta. O auksinė moneta yra graikiškos kilmės. Gražų ir prasmingą užrašą ant jos galima perskaityti ir be didinamojo stiklo:

      Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.

      Gabrielis Bagratianas priėmė dovaną stovėdamas.

      – Tu sugėdinai mane, tėve! Nežinau, kaip tau ir dėkoti. Visada didžiavomės, kad mūsų ir karaliaus vardai panašūs. Kaip plastiškai pavaizduota galva! Tai tikras armėniškas veidas. O graikiškąją monetą reikėtų nešioti ant kaklo kaip gražų priminimą. Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų! Kokių gilių minčių turėjo žmonės, kurie mokėdavo tokiais pinigais. Kaip žemai mes nusmukome!

      Aga linktelėjo galva. Toks konservatyvumas jam buvo visiškai priimtinas.

      – Tu teisus. Kaip žemai mes nusmukome!

      Gabrielis padėjo monetas atgal ant aksomo. Būtų nemandagu paskubomis nukreipti kalbą nuo dovanų.

      – Norėčiau tave nuoširdžiai paprašyti išsirinkti dovaną iš mano senienų. Bet žinau, jog tavo tikėjimas neleidžia tau laikyti atvaizdo, kuris meta šešėlį.

      – Taip, ir kaip tik dėl šio išmintingo įstatymo jūs, europiečiai, negerbiate mūsų šventojo Korano. Argi draudimas kurti atvaizdus, metančius šešėlį, neslepia gilios įžvalgos? Pamėgdžiodami Kūrėją ir Jo kūriniją, žmonės pagaunami tos pašėlusios puikybės, kuri veda į bedugnę.

      – Regis, šie laikai ir šis karas patvirtina, kad Pranašo ir tavo mintys teisingos, aga.

      Dabar pokalbio tiltas buvo nutiestas į senuko pusę. Jis žengė ant jo:

      – Taip, iš tikrųjų! Įžūliai pamėgdžiodamas Dievą, valdydamas techniką, žmogus puola į ateizmą. Tai tikroji priežastis šio karo, į kurį mus įtraukė vakariečiai. Mūsų nelaimė. Ką gi mes galime iš jo laimėti?

      Bagratianas pabandė žengti dar vieną žingsnį:

      – Ir jie apkrėtė Turkiją visų pavojingiausiu užkratu, tautine neapykanta.

      Rifaatas Bereketas kiek atlošė galvą. Jo nuvargę švelnūs pirštai glostė gintarinio rožinio karoliukus. Atrodė, kad virš šių rankų sklinda blausi aureolės šviesa:

      – Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose.

      – Telaimina tave Dievas! Ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje. Bet šiandien sužinojau, kad tokio papročio sekėjų netrūksta ir tarp turkų, musulmonų.

      – Kokius turkus tu turi galvoje? – Agos pirštai staiga nustojo skaičiuoti karoliukus. – Ar tai tie niekingi mėgdžiotojai Stambule? Ir mėgdžiotojų mėgdžiotojai? Beždžionės su frakais ir smokingais? Išdavikai, ateistai, pasirengę sunaikinti Dievo pasaulį, kad tik laimėtų turtus ir valdžią? Tai ne turkai, ne musulmonai, tai paiki piktžodžiautojai ir grobikai, godūs pinigų.

      Gabrielis pakėlė mažutį kavos puodelį, bet jame buvo likusios tik klampios nuosėdos. Jis sumišęs mostelėjo ranka:

      – Prisipažinsiu, prieš daugelį metų bendravau su šiais žmonėmis, nes tikėjausi iš jų gera. Laikiau juos idealistais, galimas dalykas, tada jie tokie ir buvo. Jaunystė visada tiki tuo, kas nauja. Bet šiandien, deja, matau tikrovę taip, kaip ją matai tu. Neseniai hamame girdėjau pokalbį, kuris man suteikė daug skausmo. Todėl ir atskubėjau pas tave tokiu lankytojams netinkamu metu.

      Aštrus agos protas tuoj suprato užuominą.

      – Ar buvo kalbama apie slaptą įsakymą armijai, kuris žemina armėnus, paversdamas juos krovikais ir kelių tiesėjais?

      Gabrielis Bagratianas žvelgė į kilimo gėles, spėliodamas, kokia galėtų būti jų prasmė.

      – Dar šiandien rytą laukiau šaukimo į savo pulką… Jie kalbėjo ir apie Zeituno miestą. Paaiškink man! Kas čia iš tikrųjų dedasi? Kas atsitiko?

      Gintariniai karoliukai vėl ėmė ramiai tekėti tarp agos pirštų:

      – Gerai žinau, kas atsitiko Zeitune. Atsitiko tai, kas bet kurią dieną gali atsitikti kalnuose. Kažkokia istorija su plėšikais, dezertyrais ir policija. Tarp dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…

      Jis kiek lėčiau pridūrė:

      – Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.

      Gabrielis kone pašoko nuo sofos:

      – Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?

      Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.

      – Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.

      – Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.

      – Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.

      Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:

      – „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“

      Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.

      – Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.

      Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:

      – O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.

      Argumentą aga griežtokai atmetė:

      – Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.

      Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.

      – Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.

      Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.

      – Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.

      – Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.

      Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:

      – Kaip