Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.

      – Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.

      Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:

      – Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.

      Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.

      Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali. Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.

      Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:

      – Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?

      Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.

      Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus galima pasiekti per valandą. Grikoras, Gabrielis ir Šatachianas ėjo pirmieji. Iš paskos sekė Stefanas ir Iskuhi, o paskui Hrantas Voskanianas, vienas. Mokytojas buvo paniuręs, visa savo išvaizda rodė esąs įpykęs ant viso pasaulio. Kartais piktu spyriu paridendavo tako akmenis, lyg norėdamas pasikėsinti į pirma jo einančiųjų gyvybę. Paskutinė ėjo Žiuljetė, o greta – Gonzaga Marisas. Avakianas žadėjo grįžti kiek vėliau. Jis naudojosi proga dar kiek patobulinti nubraižytą žemėlapį. Bagratianas liepė kol kas negriauti palapinių. Vienas iš arklininkų turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.

      – Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.

      Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.

      – Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…

      Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.

      – Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.

      – Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?

      – Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.

      Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.

      – Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?

      – Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.

      – Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?

      – Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…

      – Jūs pabėgote?

      – Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…

      – Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…

      – Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.

      – O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!

      Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:

      – Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…

      – Man nelabai sekasi spėlioti…

      Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:

      – Trisdešimt dveji!

      Žiuljetė susijuokė:

      – Argi vyrui tai daug?

      – Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…

      – Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.

      – Mes nepasiklysime.

      Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.

      – Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

      – Čia nėra kur atsisėsti.

      – Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

      – O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

      – Na, per daug nefantazuokite…

      Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

      – O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

      – Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

      – Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

      – Prancūzė?