Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.

      Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.

      Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.

      Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.

      Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:

      – Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.

      Namų valdytojas neatrodė nustebęs.

      – Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.

      – Aš mačiau tik vieną.

      – Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?

      – O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?

      – Astvac im! Gailestingasis Dieve!

      Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:

      – Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.

      Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.

      Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.

      – Porą savaičių