Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.

      Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko:

      – Tai, ko bijojome, įvyko!

      Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.

      Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptars, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.

      – O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!

      Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.

      Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.

      Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.

      Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.

      – Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.

      Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.

      – Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…

      – Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.

      Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.

      – Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?

      – Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!

      Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.

      – Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!

      Avakianas vis dar nenori pasiduoti.

      – Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?

      Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.

      – Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu.