Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.

      Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:

      – Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?

      Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:

      – Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.

      – Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?

      – Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.

      Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.

      – Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.

      – Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.

      Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“

      Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.

      Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.

      Bet labiausiai Gabrielį stebino nepaprastai aiškios ribos, kurias gamta nubrėžė šiai plokštikalnei. Pirmiausia įduba šiaurėje, siaura kaip balnas perėja, per kurią iš slėnio eina senas jojimo takas dingdamas krūmuose, kadangi čia per uolų sieną neįmanoma išeiti prie jūros. Tuo tarpu pietuose, kur kalnas smunka žemyn, virš nykoko skaldos puslankio kyla masyvus penkių dešimčių pėdų aukščio uolų bokštas. Nuo šio gamtos sukurto bastiono žvilgsnis gali aprėpti dalį jūros pakrantės ir visą Oronto lygumą, turkiškus kaimus iki pat plikų Džebel Akros aukštumų. Čia matyti galingi Seleukijos šventovių ir akvedukų griuvėsiai, apžėlę vijokliais, čia gali įžvelgti kiekvieną vėžę svarbiame vieškelyje iš Antiochijos į El Eskelį ir Svediją. Baltuoja miestelių namų kubai, dešiniajame Oronto krante prie pat jūros saulėje švyti didelis spirito fabrikas.

      Kiekvienas bent kiek karo reikalus išmanantis žmogus iš karto pastebėtų, kad Damladžkas idealiai pritaikytas gynybai. Išskyrus statmeną kalnų pievą iš slėnio pusės, kuria sunku pakilti vaikštinėjantiems turistams, yra tik vienas vienintelis atviras puolimo taškas – siaura Šiaurinė perėja. Tačiau kaip tik čia vietovė teikia šimtus pranašumų gynėjams, kad ir todėl, jog nuogi įdubos šlaitai su nedideliais krūmais, žemaūgėmis pušelėmis, kerojančiais erškėtynais sudaro beveik neįveikiamas kliūtis.

      Avakiano kartografinė veikla toli gražu netenkino Gabrielio. Jis nuolat rasdavo trūkumų ir klaidų. Studentas ėmė baimintis, kad darbdavio chimeros vieną dieną nevirstų pamišimu. Jis vis dar nieko nenujautė. Juodu dabar ištisas dienas leisdavo ant Damladžko. Bagratianas, Balkanų karo artilerijos karininkas, turėjo žiūroną, kampainį, kompasą ir kitų panašių erdvės matavimo prietaisų, kurie čia labai pravertė. Jis rūpestingai žiūrėjo, kad eskizuose būtų pažymėtas kiekvienas šaltinis, kiekvienas aukštesnis medis, didesnė uola Bet neužteko vien raudonų, žalių ar mėlynų linijų, prie jų Gabrielis rašydavo keistus žodžius ir skaičius. Tarp viršūnių ir Šaurinės perėjos buvo didelė dauba. Kadangi ji buvo užžėlusi sodria žole, čia visada matydavai juodų ir baltų avių bandas ir piemenis, kurie kaip senovės patriarchai žiemą ir vasarą vilkėdavo kailiniais ir dažnai miegodavo. Gabrielis ir Avakianas, skaičiuodami žingsnius, apėjo ganyklos ribas. Bagratianas parodė du šaltinius, kurie pievos pakraštyje tryško iš vešlių papartynų:

      – Tai didelė laimė, – pasakė jis. – Užrašykite virš šios vietos raudonu pieštuku: „Miesto dauba“.

      Tokių paslaptingų nurodymų duodavo begales. Ypač kruopščiai Gabrielis ieškojo kitos vietos ir galų gale išsirinko dėl jos šalto, kilnaus grožio. Ji taip pat buvo prie šaltinio, bet arčiau jūros, kur tarp plokštumos ir skardžių plytėjo tamsiai žalias mirtų ir rododendrų laukas.

      – Pažymėkite tai, Avakianai, ir užrašykite raudonu pieštuku: „Trijų palapinių aikštė“.

      Avakianas neiškentė nepaklausęs:

      – Ką reiškia „Trijų palapinių aikštė“?

      Bet Gabrielis ėjo pirmyn ir klausimo neišgirdo.

      „Aš padedu svajotojui, padedu jam sapnuoti nemiegant“, – pagalvojo Avakianas. Bet ką reiškia Trijų palapinių aikštė, sužinojo po poros dienų.

      Daktaras Altuni, nuėmęs nuo Iskuhi rankos įtvarą, smarkiai paniuro:

      – Taip ir maniau! Jei būtume dideliame mieste, gal dar viską būtų galima sutvarkyti. Turėjai likti Alepe, mano akių šviesa, gultis į ligoninę. Bet gal ir gerai padarei, kad atvykai čia. Ką šiais laikais gali žinoti?