Bendravardis. Jhumpa Lahiri

naujienų: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kitą rytą Ašimą su vaikeliu išleis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas už gimimo liudijimų išdavimą, liepė sūnui išrinkti vardą. Ašima ir Ašokas sužinojo, jog Amerikoje negalima kūdikio išleisti į namus be gimimo liudijimo. O liudijime būtinai reikia įrašyti vardą.

      – Bet pone, – pasipriešino Ašima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys.

      Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyriškis, žvilgtelėjo į abu sutuoktinius, kurie akivaizdžiai buvo nusiminę, paskui į bevardį vaiką.

      – Aišku, – ištarė jis. – Bet kodėl?

      – Mes laukiame laiško, – atsakė Ašokas ir smulkiai paaiškino padėtį.

      – Aišku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijimą su įrašu „Naujagimis Gangulis“. Nusprendę, kokį vardą duoti, vėliau turėsite įrašą pakeisti.

      Ašima viltingai pažvelgė į Ašoką.

      – Ar taip ir darysime?

      – Nepatariu, – pasakė ponas Vilkoksas. – Reikės eiti pas teisėją, mokėti mokestį, įsivelsite į nesibaigiančias biurokratines pinkles.

      – O, varge, – nusiminė Ašokas.

      Ponas Vilkoksas linktelėjo. Visi nutilo.

      – Gal turite kuo pakeisti?

      – Kaip suprasti „pakeisti“?

      – Kokį nors vardą, kurį galėtumėte duoti, jeigu jums nepatiks senelės išrinktasis.

      Ašima irAšokas pakratė galvas. Jiems niekada į galvą neatėjo mintis suabejoti senelės pasirinkimu, nepagerbti vyresnio žmogaus noro.

      – Juk galite duoti savo arba kokio nors protėvio vardą, – pasiūlė ponas Vilkoksas. Jis prisipažino iš tikrųjų esąs Hovardas Vilkoksas Trečiasis ir pridūrė: – Tai – graži tradicija, ja sekė Prancūzijos ir Anglijos karaliai.

      „Bet mums tai neįmanoma, – mąstė Ašima ir Ašokas. – Tradicijos pavadinti sūnų tėvo ar dukrą motinos vardu Bengalijoje nėra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ženklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“

      – Tai gal tada pavadinkite jį kokio nors kito žmogaus vardu? Kuriuo labai žavitės? – pasiūlė ponas Vilkoksas, lūkestingai pakėlęs antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Grįšiu po kelių valandų, – pasakė ir išėjo iš kambario.

      Durys užsidarė, ir staiga Ašokui dingtelėjo, jog žino savo sūnui tobulą vardą, jis suvirpėjo, tarsi visada būtų jį žinojęs. Vyras prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu.

      – Labas, Gogoli, – sušnabždėjo Ašokas, pasilenkęs prie pasipūtusio sūnaus veiduko ir tvirtai suvystyto kūnelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. Kūdikis itin pasipiktinęs atsuko galvutę ir nusižiovavo.

      Ašima pritarė išrinktam vardui, nes žinojo, kad jis padėjo išsaugoti jos vyro gyvybę, tad saugos ir sūnaus. Ji žinojo traukinio istoriją, kurią iš pradžių išklausė su derama jaunamartės užuojauta, bet paskui nuo šių prisiminimų ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis ją pažadindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu važiuodavo metro, klausydamasis ritmingo ratų bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo į liūdnus apmąstymus. Ji nebuvo skaičiusi nė vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portretą ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizdų. Be to, šitas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad jį įrašytų liudijime ir išleistų juos iš ligoninės. Kai ponas Vilkoksas grįžo su rašomąja mašinėle, Ašokas pasakė vardą paraidžiui. Taip Gogolis Gangulis buvo užregistruotas ligoninės žinyne.

      – Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Patė ir pabučiavo jo petuką, o Ašimai, vėl vilkinčiai susiraukšlėjusį sarį, palinkėjo: – Sėkmės.

      Tą labai karštą vėlyvos vasaros dieną daktaras Gupta padarė pirmą, truputį perlaikytą nuotrauką – joje Gogolis, suvyniotas į neryškų apklotą, ilsėjosi pavargusios motinos glėbyje. Ji stovėjo ant ligoninės laiptų ir, prisimerkusi nuo saulės, žiūrėjo į objektyvą. Palenkęs galvą, jos vyras žiūrėjo iš šono ir, laikydamas rankoje žmonos lagaminą, šypsojosi. „Gogolis žengia į pasaulį“ – vėliau kitoje nuotraukos pusėje bengališkomis raidėmis užrašė tėvas.

      Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio pėsčiomis per dešimt minučių buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvidešimt minučių iki Masačusetso technologijų instituto. Butas buvo pirmame triaukščio namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmenį siekiančia tinkline tvora, aukšte. Pilkas lyg cigaretės pelenai stogas derėjo prie šaligatvio ir gatvės. Prie vieno šaligatvio krašto kiek akis užmato rikiavosi automobilių eilė. Kvartalo gale veikė mažas senas knygynėlis, į kurį galėjai patekti nuo šaligatvio nusileidęs tris laiptus žemyn, o priešais knygynėlį stovėjo priplėkusi krautuvė. Joje krautuvininkas parduodavo laikraščius, cigaretes, kiaušinius ir leisdavo ant lentynos sėdėti juodai gauruotai katei – tai Ašimai nelabai patiko. Išskyrus šias kelias smulkaus verslo vietas, kvartale stovėjo tokie patys malksnomis dengti namai – vienodai aptriušę, nudažyti mėtine, alyvine ar pilkšva spalvomis. Į vieną iš tokių namų kartą prieš aštuoniolika mėnesių, vėlyvą vasario vakarą, Ašokas atsivežė Ašimą, kai ji atvyko į Logano oro uostą. Pabudusi ir prisitaikiusi prie laiko juostų pasikeitimo, tamsoje pro taksi langus ji nieko nematė, išskyrus sueižėjusio ledo krūvas, kurios atrodė tarsi sudaužytos melsvai baltos plytos. Ir tik kitą rytą, kai apsimovusi Ašoko kojines ir įsispyrusi į šlepetes trumpam išėjo į lauką, kai šaltas Naujosios Anglijos oras papūtė į jos ausis ir žandus, ji pirmą kartą pamatė tikrąją Ameriką – apledėjusias medžio be lapų šakas, šunų šlapimo dėmes ir išmatas pusnyse. Tačiau nė vieno žmogaus gatvėje nebuvo.

      Jų butą sudarė trys kambariai, koridoriaus nebuvo. Priekyje – svetainė su trijų dalių langu į gatvę, viduryje – pereinamas miegamasis, gale – virtuvė. Ne tokių namų ji tikėjosi. Jie anaiptol nepriminė namų, kokius su broliu ir pusseserėmis buvo mačiusi filmuose Vėjo nublokšti ir Septynerių metų krizė kino teatruose „Lighthouse“ ir „Metro“. Žiemą bute siausdavo skersvėjai, o vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis. Storus langų stiklus dengė niūrios tamsiai rudos užuolaidos. Vonioje gyveno tarakonai. Jie išlįsdavo naktimis iš plytelių plyšių. Tačiau moteris niekuo nesiskundė. Nenorėdama įžeisti Ašoko ar jaudinti jo tėvų, savo nusivylimą ji pasiliko sau. Užuot dejavusi, laiškuose namiškiams ji rašė apie puikias buitines dujas, kurias galima uždegti bet kuriuo paros metu, dieną ar naktį, atsukus bet kurį iš keturių dujinės viryklės degiklių, apie iš čiaupo bėgantį karštą, net deginantį odą, ir švarų, gerti tinkamą šaltą vandenį.

      Viršutiniuose dviejuose aukštuose gyveno namo šeimininkai Montgomeriai, Harvardo universiteto dėstytojas su žmona. Jie turėjo dvi septynerių ir devynerių metų mergaites – Amberę ir Kloverę – juosmenį siekiančiais plaukais, kurių niekas niekada nepindavo. Šiltomis dienomis jos valandų valandas supdavosi padangoje, pakabintoje kieme ant medžio šakos. Dėstytojas liepė Ašimai ir Ašokui vadinti jį ne dėstytoju Montgomeriu, kaip tie iš pradžių į jį kreipdavosi, o Alanu. Dėl savo šiurkščios rūdžių spalvos barzdos jis atrodė daug senesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jie matydavo, kaip jis vaikšto po universiteto miestelį, vilkėdamas aptrintas kelnes, kutais apsiūtą zomšinį švarką ir įsispyręs į gumines paplūdimio šliures. Ašokas, eidamas susitikti su savo patarėjais, visada apsirengdavo