Bendravardis. Jhumpa Lahiri

pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.

      – Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.

      Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India.

      Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus[2]. Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.

      Dienomis jam būdavo silpna nuo skausmą malšinančių vaistų. Naktimis sapnuodavo, kad yra įspęstas traukinyje arba – dar blogiau – jog avarijos nė nebuvo, kad jis eina gatve, maudosi, sėdi rytietiškai ant grindų ir valgo iš lėkštės maistą. Paskui pabusdavo, išpiltas prakaito, ašaromis srūvančiu veidu, įsitikinęs, kad niekada gyvenime nebegalės to daryti. Pagaliau, norėdamas išvengti košmarų, naktimis, kai nejudantis kūnas labiausiai neduodavo jam ramybės, o protas būdavo guvus ir aiškus, pradėjo skaityti. Tačiau jis atsisakė rusų rašytojų knygų, kurias senelis atnešė ir paliko prie jo lovos, apskritai nenorėjo skaityti jokių romanų. Knygos, kurių veiksmas vyko niekada nematytuose kraštuose, tik priminė apie jo įkalinimą. Užuot skaitęs romanus, įniko studijuoti inžinerines knygas, stengėsi neatsilikti moksle, pasišviesdamas žibintuvėliu spręsdavo lygtis. Tomis tyliomis valandomis jis dažnai pagalvodavo apie Ghošą. „Įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą“, – tarsi girdėdavo jį sakant ir prisiminė, kaip šis ant dienoraščio lapo užrašė jam savo adresą, kažkur už tramvajų parko Toligunge. Dabar ten – našlės ir be tėvo likusio sūnaus namai. Šeima, norėdama pakelti jo dvasią, kalbėdavo apie ateitį, dieną, kai jis galėsiąs atsistoti be kitų pagalbos ir pereiti kambarį. Tėvas ir motina kasdien to meldė Dievą. Dėl to motina trečiadieniais nevalgė mėsos. Tačiau laikui bėgant, Ašokas pradėjo mąstyti apie kitokią ateitį. Jis įsivaizdavo ne tik einąs, bet išvykstąs kuo toliau nuo savo gimtinės, kurioje vos nežuvo. Kitais metais, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikinas grįžo į koledžą, jį baigė ir, nieko tėvams nesakydamas, nusiuntė prašymą tęsti inžinerijos studijas užsienyje. Savo planus sūnus atskleidė tik tada, kai buvo priimtas, gavo doktoranto stipendiją ir turėjo rankoje naują pasą.

      – Bet mes kartą tavęs vos nepraradome, – pasipriešino suglumęs tėvas. Broliai ir seserys apsiašaroję maldavo nevažiuoti. O netekusi žado motina tris dienas badavo. Tačiau jis, nieko nepaisydamas, išvažiavo.

      Praėjo septyneri metai, bet vaizdiniai tebepersekiojo Ašoką. Jie tykodavo už kampo, kai jis skubėdavo į Masačusetso technologijų instituto Inžinerijos katedrą pažiūrėti, ar jam yra laiškų, tvyrodavo virš peties, kai palinkdavo per pietus prie ryžių lėkštės ar glausdavosi prie Ašimos naktį. Kiekvieną svarbiausią savo gyvenimo akimirką – per vestuves, kai stovėdamas už Ašimos per jos petį žvelgė į abiejų rankomis į ugnį pilamus pūstus ryžius, ar kai atvykęs į Ameriką pirmą kartą pamatė sniegu padengtą mažą pilką miestelį – jis mėgino vaizdinius nustumti į šalį, bet jam nepavykdavo: nuolat išvysdavo pakrypusius, apdaužytus, apvirtusius traukinio vagonus, o už traukinio – savo paties sužalotą kūną ir išgirsdavo baisų, nesuvokiamą traškėjimą, kai lyg šiaudeliai lūžo jo kaulai. Ir ne skausmas persekiojo Ašoką, jis apskritai neprisiminė skausmo, o laukimas prieš išgelbėjimą ir stingdanti, gerkle kylanti baimė, kad jo apskritai niekas neišgelbės. Paskui jis visą gyvenimą kentėjo nuo uždarų patalpų baimės: kildamas liftu, sulaikydavo kvapą, automobilyje, jei neatidarydavo langų abiejose pusėse, jausdavosi tarsi kalėjime, o pirkdamas lėktuvo bilietą, prašydavo duoti vietą salono priekyje. Kartais paniką jam keldavo vaikų verksmas. Tada pasičiupinėdavo savo šonkaulius, norėdamas įsitikinti, ar jie sveiki.

      Dabar ligoninėje jis, kratydamas galvą ir abejodamas, taip pat pačiupinėjo savo šonkaulius ir nusiramino. Ašima laukėsi vaiko, bet jis jautėsi prislėgtas minties apie gyvenimą, vaiko gyvenimą ir to, kas jo laukė. Ašoką tėvai augino be vandentiekio, dvidešimt dvejų metų jis vos nežuvo. Ir vėl burnoje – dulkių skonis, akyse – pakrypęs vagonas, nuvirtę didžiuliai geležiniai ratai. Tai neturėjo nutikti. Tačiau jis ištvėrė. Vyras gimė du kartus Indijoje ir vieną kartą Amerikoje. Iki savo trisdešimtmečio jis nugyveno tris gyvenimus ir už tai dėkojo savo tėvams, seneliams ir proseneliams, bet ne Dievui, nes atvirai garbino Marksą ir tyliai atsisakė religijos. Tačiau jis jautėsi dėkingas dar vienai mirusiai sielai. Ne knygai, nes ji – beveik kaip jis – suplėšyta ir išmesta, ankstyvą spalio rytą dingo kažkur lauke už 209 kilometrų nuo Kalkutos. Kai Patė įėjo į laukiamąjį, Ašokas dėkojo ne Dievui, o Gogoliui, rusų rašytojui, kuris išgelbėjo jam gyvybę.

      2 skyrius

      Ryte, penkios minutės po penkių, gimė kūdikis. Berniuko ūgis buvo penkiasdešimt vienas centimetras, svoris – trys su puse kilogramo. Kol gydytojas dar nenukirpo virkštelės ir slaugė nenunešė vaikelio, Ašima pirmą kartą jį pamatė – tiršta, balta mase padengtą padarėlį su kraujo, jos kraujo, dryžiais ant petukų, kojyčių ir galvos. Kadangi gimdyvei į strėnas buvo įbesta adata, nuo liemens iki kelių ji nieko nejautė, tačiau per paskutines gimdymo valandas iš skausmo jai plyšo galva. Kai viskas baigėsi, ji ėmė baisiai drebėti, tarsi užėjus ūmiam karščiavimui, po apklotu išdrebėjo visą pusvalandį, apsvaigusi, jausdamasi viduje tuščia, o išorėje – sulamdyta. Moteris neįstengė kalbėti, paprašyti slaugių, kad pakeistų jos krauju permirkusius marškinius švariais. Jos gerklė degė, nors ji nepaliaujamai gėrė vandenį. Slaugė liepė atsisėdus ant unitazo pačiai apsilieti šiltu vandeniu tarpkojį. Paskui padėjo jai nusiprausti,

2

Driežų rūšis.