Bendravardis. Jhumpa Lahiri

odele, nors Ašima rado malonų mėsininką, kuris mielai dėl jos nulupa odelę. Patė atėjo papurenti pagalvių ir patvarkyti lovos. Kartkartėmis galvą įkišdavo gydytojas Ašlis.

      – Nesijaudinkite, – linksmai kalbėjo jis, priglaudęs stetoskopą prie moters pilvo, tapšnodamas per jį ranka, žavėdamasis įvairiomis jos apyrankėmis, – viskas puiku. Neabejoju, ponia Ganguli, kad pagimdysite lengvai.

      Tačiau Ašimai taip neatrodė. Pastaruosius aštuoniolika mėnesių, nuo tada, kai atvyko į Kembridžą, niekas jai neatrodė lengva. Ir ne dėl skausmo, kurį ji žinojo vienaip ar kitaip turėsianti ištverti. Ji bijojo pasekmių: motinystės svetimoje šalyje. Viena – lauktis kūdikio, iškęsti rytais kylančius šleikštulius, bemieges naktis, buką tvinkčiojimą nugaroje, nuolatinius vaikščiojimus į tualetą. Per visą laukimosi laiką, nepaisydama vis daugiau naujų nepatogumų, ji stebėjosi savo kūno gebėjimu pradėti gyvybę, daryti lygiai tą patį, ką darė jos motina, senelė ir visos prosenelės. Dėl to, kad tai vyko labai toli nuo namų, nepadedant ir nestebint mylimiems žmonėms, stebuklas atrodė dar didesnis. Tačiau vis tiek ji bijojo auginti vaiką šalyje, kurioje neturėjo giminių ir nedaug ką žinojo, kurioje gyventi atrodė baugu ir visko trūko.

      – Gal truputį pasivaikščiokite? Jums tai būtų labai naudinga, – pasiūlė Patė, atėjusi išnešti pietų padėklo.

      Ašima pakėlė akis nuo apdriskusio žurnalo Desh, kurį gavo skrisdama lėktuvu į Bostoną ir kurį, niekaip neprisivertusi išmesti, atsinešė paskaityti. Spausdinti bengališki puslapiai, kad ir šiurkštoki liesti, buvo nuolatinė jos paguoda. Daug kartų moteris perskaitė visus trumpus apsakymus, eilėraščius ir straipsnius. Vienuoliktame puslapyje puikavosi jos tėvo, to žurnalo dailininko, plunksna ir rašalu pieštas piešinys, vaizduojantis šiaurinės Kalkutos dangų. Jo eskizą tėvas nupaišė vieną ūkanotą rytą nuo jų buto stogo. Ji stovėjo už tėvo, kai jis plušėjo, ir matė, kaip jis piešia, pasilenkęs prie stovo, įsikandęs cigaretę, pečius apsigaubęs juodu kašmyro vilnos šaliu.

      – Taip. Gerai, – sutiko Ašima.

      Patė padėjo Ašimai išlipti iš lovos, įkišo jos kojas vieną po kitos į šlepetes, pataisė ties pečiais antruosius naktinius marškinius.

      – Tik pagalvokite, – pasakė Patė, Ašimai sunkiai stojantis ant kojų, – po dienos kitos jūs suplonėsite perpus.

      Kai jos išėjo iš palatos į koridorių, slaugė prilaikė gimdyvę už parankės. Žengusi kelis žingsnius, Ašima sustojo, kūnu nuvilnijus skausmo bangai, jos kojos sudrebėjo. Moteris pakratė galvą, akyse susitvenkė ašaros.

      – Negaliu.

      – Galite. Suspauskite mano ranką. Spauskite iš visų jėgų.

      Jos vėl ėjo toliau, link slaugių punkto.

      – Ko laukiate? Berniuko ar mergaitės? – paklausė Patė.

      – Nesvarbu, kad tik su dešimt pirščiukų ant rankyčių ir kojyčių, – atsakė Ašima.

      Kai įsivaizduodavo kūdikį savo glėbyje, sunkiausia jai būdavo pamatyti anatomines smulkmenas, ypatingus gyvybės ženklus. Patė nusišypsojo, gal kiek per plačiai, ir Ašima suprato suklydusi – reikėjo pasakyti „rankyčių ir kojyčių pirščiukų“. Ta klaidelė moteriai buvo tokia pat skausminga kaip ir paskutinis sąrėmis. Ji studijavo Kalkutoje anglų kalbą ir prieš ištekėdama ketino apsiginti bakalauro darbą, privačiai mokydavo kaimynų vaikus jų namuose, verandose ar ant lovų, padėdavo mokytis mintinai Tenisono ir Vordsvorto eilėraščius, tarti sign ir cough[1], suprasti, kuo skiriasi Aristotelio ir Šekspyro tragedijos. Tačiau bengalų kalba žodis „pirštas“ gali reikšti „pirštus“.

      Kaip tik po vienos tokios privačios pamokos Ašimos motina sutiko dukrą prie durų, liepė eiti iškart į miegamąjį ir pasiruošti pažinčiai su kambaryje laukiančiu vyru. Po ganėtinai ilgos pertraukos jis buvo trečias. Pirmas buvo našlys su keturiais vaikais. Antras – jos tėvo pažįstamas laikraščio karikatūristas, kuris neteko kairės rankos, kai gatvėje jį partrenkė autobusas. Mergina labai apsidžiaugė, kai abu pretendentai jos atsisakė. Ji, tada dar devyniolikmetė, buvo įpusėjusi studijuoti ir neskubėjo tapti nuotaka. Taigi paklusniai, bet nieko nesitikėdama, ji išsipynė ir iš naujo susišukavo plaukus, nusivalė juodus akių vokų dažus, nuo kurių buvo išsitepę paakiai, perbraukė aksominiu pudros „Cuticura“ pūkučiu per veido odą. Motina jau buvo paklojusi ant lovos jos skaisčiai žalią sarį, tad ji, padariusi kelias klostes, užsikišo jį už apatinio sijono. Prieš įeidama į svetainę, Ašima luktelėjo koridoriuje, nes išgirdo motiną sakant:

      – Ji mėgsta gaminti valgį ir puikiai mezga. Štai per savaitę numezgė megztinį, kurį dabar vilkiu.

      Ašima nusišypsojo, pralinksmėjusi nuo motinos gebėjimo įsiteikti – iš tikrųjų tą megztinį ji mezgė beveik metus, o jo rankoves baigė pati motina. Žvilgtelėjusi į grindis, ten, kur lankytojai paprastai nusiaudavo, šalia dviejų sandalų porų mergina pamatė vyriškus batus, kokių dar niekada niekur nebuvo mačiusi – nei Kalkutos gatvėse, nei tramvajuose, nei autobusuose. Tokio apavo ji nepastebėjo nė firminėje avalynės parduotuvėje „Bata“. Tai buvo rudi batai su juodais kulniukais, labai šviesiais raišteliais ir dar dygsniuoti. Abipus kiekvieno bato vidurio buvo iškaltos lęšio didumo skylutės, o ties nosimi – dailus piešinys, kuris atrodė tarsi išdurtas adatomis. Pasilenkusi viduje ji įžiūrėjo aukso raidėmis užrašytas, beveik išblukusias batsiuvių pavardes – kažkas ir sūnūs, dydį – aštuntas su puse ir raides USA. Kol motina nesiliovė gyrusi savo dukterį, Ašima neatsispyrė staiga apėmusiam norui ir įkišo į tuos batus savo kojas. Nuo juose užsilikusio savininko prakaito, susimaišiusio su jos kojų prakaitu, širdis ėmė smarkiai plakti – tai buvo itin intymus prisilietimas prie vyro, dar niekada nieko panašaus ji nebuvo patyrusi. Batų oda susiraukšlėjusi, sunki, bet dar šilta. Ji pastebėjo, kad kairės kojos bato raištelis į vieną skylutę nebuvo įvertas ir toks apsirikimas merginą labai atpalaidavo.

      Ištraukusi kojas iš batų, ji įėjo į kambarį. Vyriškis sėdėjo pintoje rotango kėdėje, o jo tėvai – ant viengulės lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Svečias buvo apkūnokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatviškas, smaila, atsikišusia nosimi, su storais juodų rėmelių akiniais. Tvarkingai pakirpti ūsai siekė barzdą, kuri dengė tik smakrą, tai teikė jo išvaizdai elegancijos, netgi šiek tiek aristokratiškumo. Vaikinas mūvėjo rudas kojines, tokios pačios spalvos kelnes, vilkėjo marškinius žaliais ir baltais dryžiais ir niūriai spoksojo į savo kelius.

      Kai mergina pasirodė, jis nepakėlė akių. Tačiau, eidama per kambarį, Ašima pajuto jo žvilgsnį, nors, kai ji vogčiomis vėl žvilgtelėjo, jis atrodė abejingas, sėdėjo nudelbęs akis į kelius, paskui atsikrenkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nepasakė nieko. Už jaunuolį kalbėjo jo tėvas, pasakė, kad jo sūnus mokėsi Šventojo Pranciškaus Ksavero kolegijoje, paskui inžinerijos koledže, kad abi mokyklas baigė puikiais pažymiais. Mergina atsisėdo ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nužvelgia dukrą. Ašima buvo metro šešiasdešimt septynių centimetrų aukščio – ganėtinai aukšta kaip bengalė – ir svėrė keturiasdešimt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesnė nei šviesi, tačiau žmonės dažnai ją lygindavo su kino žvaigžde Madhabi Mukherdži. Turėjo stebėtinai ilgus nagus, o pirštai buvo kaip tėvo – meniški, ploni. Svečiai pasidomėjo jos išsilavinimu, paprašė padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eilėraščio „Narcizai“ posmus. Vaikino šeima gyveno Aliporėje. Tėvas dirbo laivybos įmonių biure.

      – Mano sūnus gyveno užsienyje dvejus metus, – paaiškino tėvas, – ten apsigynė daktaro darbą Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluoštinės optikos srityje.

      Ašima nebuvo girdėjusi nei apie Bostoną, nei apie pluoštinę optiką. Paskui jaunuolio tėvai pasiteiravo, ar ji norėtų skristi

1

Sign (angl.) – pasirašyti, cough (angl.) – kosėti.