Bendravardis. Jhumpa Lahiri

lovos. Patė padėjo kūdikį iš motinos perduoti tėvui. Trumpas perkeliamo kūdikio riksmas nustelbė palatos tylą. Tėvai sureagavo natūraliai išsigąsdami, tačiau slaugė pritariamai nusijuokė.

      – Supraskite, – pasakė ji Ašimai, – taip jis su jumis susipažįsta.

      Ašokas, kaip pamokė Patė, pakišo vieną ranką po vaikelio kakliuku, kitą – po užpakaliuku.

      – Pirmyn, – paragino ji. – Jis nori, kad tvirčiau laikytumėte. Jis stipresnis, nei jums atrodo.

      Ašokas pakėlė mažą ryšulėlį aukščiau ir prispaudė prie krūtinės.

      – Šitaip?

      – Taip, gerai, – patvirtino Patė. – Tumpam paliksiu jus vienus.

      Iš pradžių Ašokas ne tiek susijaudino, kiek sutriko, pamatęs smailą galvutę, putlius vokučius, baltas dėmeles ant skruostų ir storą viršutinę lūpytę, styrančią virš apatinės. Vaikelio odelė, šviesesnė nei motinos ar tėvo ir tokia permatoma, kad buvo matyti plonytės žalios gyslelės ties smilkiniais. Galvutę dengė ploni, bet vešlūs juodi plaukučiai. Ašokas pamėgino suskaičiuoti mažylio blakstienas ir atsargiai pačiupinėjo pro flanelę jo rankytes ir kojytes.

      – Nieko netrūksta, – pasakė Ašima, stebėdama savo vyrą. – Aš jau patikrinau.

      – Kokios jo akys? Kodėl jis neatsimerkia? Ar buvo atsimerkęs?

      Ji linktelėjo.

      – Ką jis mato? Ar jis mato mus?

      – Manau, kad mato. Tik neaiškiai. Ir ne visas spalvas. Kol kas.

      Jie sėdėjo tylėdami – visas trejetas – nejudėdami, lyg akmenys.

      – Kaip tu jautiesi? Ar viskas buvo gerai? – paklausė jis Ašimos.

      Tačiau atsakymo nesulaukė. Nukreipęs žvilgsnį nuo sūnaus veiduko, Ašokas pamatė, kad žmona užmigo.

      O kai vėl pažvelgė į vaiką, šis spoksojo į jį plačiai atsimerkęs ir nemirksėdamas savo juodomis kaip galvos plaukučiai akutėmis. Veidukas atrodė visiškai kitoks – Ašokas niekada nebuvo matęs nieko tobulesnio. Jis pamanė, kad kaip tėvas savo sūnui turbūt atrodo tamsus, šiurkštus, neryškus. Paskui vėl pagalvojo, kad vos nežuvo. Tų valandų prisiminimas nuolat švystelėdavo ir vėl užgesdavo jo sąmonėje. Tai, kad gelbėtojai ištraukė jį iš po nuolaužų buvo pirmas stebuklas jo gyvenime. O šis glėbyje gulintis, beveik nieko nesveriantis, bet viską iš esmės keičiantis vaikelis – antras stebuklas.

      Be savo tėvo, kūdikis sulaukė trijų lankytojų, visi jie buvo bengalai – Maja ir Dilipas Nandžiai, jauni sutuoktiniai iš Kembridžo, su kuriais Ašima ir Ašokas prieš kelis mėnesius susipažino prekybos centre „Purity Supreme“, ir daktaras Gupta, matematikos dėstytojas, penktą dešimtį perkopęs viengungis, su kuriuo Ašokas susidraugavo Masačusetso technologijų institute. Kai atėjo laikas maitinti kūdikį, džentelmenai išėjo į koridorių. Maja ir Dilipas atnešė berniukui barškutį ir vaiko knygelę, į kurią tėvai galėjo užrašyti kiekvieną atmintiną sūnaus vaikystės nutikimą. Joje net buvo permatomas apskritimas pirmoms nukirptoms garbanoms užkišti. Daktaras Gupta padovanojo gražiai iliustruotą knygą Motulės Žąsies eilėraščiai.

      – Kaip tau pasisekė, vaikeli. Tau dar tik kelios valandos, o jau turi knygų, – pasakė Ašokas, versdamas dailiai susiūtus puslapius, ir pagalvojo: „Kaip skiriasi tavo vaikystė nuo manosios.“

      Ašima pagalvojo tą patį, tik dėl kitų priežasčių. Ji jautėsi dėkinga sutuoktiniams ir daktarui už draugiją, tačiau jie tik pakeitė žmones, kurie iš tikrųjų turėjo juos supti.

      Kadangi iš jos pusės nebuvo nė vieno senelio, tėvo, motinos, dėdės ar tetos, kūdikio gimimas, kaip ir visa kita Amerikoje, jai atrodė ne visiškai tikras, tarsi atsitiktinis. Glostydama, žindydama ir tyrinėdama sūnelį, ji tegalėjo jo gailėtis, nes nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris būtų atėjęs į šį pasaulį toks vienišas ir skurdus.

      Nė vieni seneliai neturėjo telefono. Susisiekti su jais buvo galima tik telegramomis, tad Ašokas abiem seneliams pasiuntė tokius pranešimus: „Su jūsų palaiminimais berniukas ir motina jaučiasi puikiai.“ O dėl vardo – šią garbę tėvai nusprendė suteikti Ašimos senelei, kuriai buvo per aštuoniasdešimt ir kuri jau buvo išrinkusi vardus kitiems šešiems provaikaičiams. Senelė, sužinojusi, kad Ašima laukiasi, suvirpėjo iš džiaugsmo, jog galės pavadinti pirmąjį šeimos sahibą[3]. Tad Ašima su Ašoku nusprendė duoti vaikui vardą vėliau, kai gaus jos laišką, ir neužpildė ligoninės blanko vaiko gimimo pažymėjimui gauti. Ašimos senelė pirmą kartą per dešimt metų išėjo iš namų: pasiramsčiuodama lazdele, ji nuėjo į paštą, kad pati išsiųstų laišką. Laiške ji parašė po vieną mergaitės ir berniuko vardą, bet niekam jų neatskleidė.

      Laiškas buvo išsiųstas prieš mėnesį, liepą, bet dar neatėjo. Ašima ir Ašokas per daug dėl to nesijaudino, nes žinojo, kad vardas kūdikiui iš tikrųjų nėra svarbus. Kūdikį reikia pamaitinti ir palaiminti, padovanoti aukso ir sidabro, pavalgiusį patapšnoti per nugarėlę ir atsargiai prilaikyti galvutę. Vardas gali palaukti. Indijoje tėvai niekur neskuba. Kartais praeidavo ne vieni metai, kol būdavo išrenkamas tinkamiausias, gražiausias vardas. Ašima su Ašoku galėjo pateikti pavyzdžių, kai jų pusbroliai ar pusseserės gaudavo oficialius vardus tik tada, kai šešerių ar septynerių metų būdavo registruojami į mokyklą. Sutuoktiniai Nandžiai ir daktaras Gupta juos puikiai suprato ir pritarė jų sprendimui laukti senelės laiško.

      Be to, jie galėjo išsiversti ir su maloniniais vardais – Bengalijoje kiekvienam žmogui suteikiama galimybė turėti du vardus. Maloninis vardas, bengališkai daknam, reiškia, kad tokiu vardu į žmogų gali kreiptis draugai, šeima, artimi žmonės, namiškiai ir panašiai. Maloniniai vardai – tarsi amžina vaikystės liekana, primenanti, kad gyvenimas ne visada turi būti pernelyg rimtas, formalus ir sudėtingas. Taip pat jie primena, jog žmogus yra individualus. Visi turi tokius vardus. Ašimos maloninis vardas – Monu, Ašoko – Mithu. Būten taip į juos, net suaugusius, kreipdavosi šeimos nariai, tokiais vardais juos vadino, pagerbdavo, bardavo, ilgėdavosi ir mylėdavo.

      Be maloninio, kiekvienas žmogus turi ir tinkamą vardą, bhalonam, kuriuo jis prisistato išoriniame pasaulyje. Tinkami vardai rašomi ant vokų, diplomuose, telefonų knygose, žodžiu, vartojami visose viešose vietose. (Todėl ant Ašimai skirtų laiškų motina rašydavo Ašima, o laiške – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savybėms. Ašima reiškia „beribė, bekraštė“. Ašokas, imperatoriškas vardas, reiškia „įveikiantis liūdesį“. Maloniniai vardai tokių didelių tikslų nesiekia. Jų niekas niekada neužrašo oficialiai, tik ištaria ir prisimena. Priešingai nei tinkami, maloniniai vardai dažnai būna beprasmiai, sąmoningai parenkami kvaili, ironiški, net onomatopėjiniai. Vaikystėje žmogus atsiliepia į daugelį maloninių vardų, kol prilimpa tas vienintelis.

      Tad kai vaikelis, suraukęs savo rausvą veidelį, apžvelgė gerbėjų ratą, ponia Nandi pasilenkė ir pavadino jį „Buro“. Bengalų kalba tai – „senelis“.

      – Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklausė Patė, ant padėklo nešdama Ašimai keptą vištą, kurią Ašokas, pakėlęs dangtį, sušveitė. Akušerės Ašimą pradėjo vadinti „Želės ir ledų dama“.

      – Ne, tai ne vardas, – paaiškino Ašima. – Mes dar nenusprendėme, kaip pavadinsime sūnų. Mano senelė renka vardą.

      Patė linktelėjo.

      – Ar ji greitai atvažiuos?

      Ašima nusijuokė – pirmą kartą po gimdymo iš tikrųjų nusijuokė.

      Mintis, kad senelė, susitraukusi moterėlė, gimusi praėjusiame amžiuje, baltais našlės apdarais ir rusva nesiraukšlėjančia

3

Sahibas – Indijoje asmens, užimančio aukštą visuomeninį postą, titulas.