Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Franz Werfel

ir Stefaną. Apie karinius dalykus vyrai kalbėjosi kaip du aistringi žinovai. Čaušas mokėjo daug kareiviškų istorijų ir anekdotų, o estetas Gabrielis niekad nepavargdavo jų klausytis. Taip neįtikėtinai trėmimų laikais du armėnų vyrai leidosi į prisiminimus apie turkų kareivių gyvenimą, lyg šie būtų jų tėvynainiai. Nurhanas turėjo visą pulką paauglių vaikų, kuriuos ir pats galėjo supainioti, bet savo palikuonimis per daug nesirūpino. Buvęs rekrutų tramdytojas, grėsmingas ūsočius savo kraujo paveldėtojų gaujai buvo švelniai abejingas, ramiai palikdavo juos rūpintis savimi. Kai baigdavosi darbas ir meistrai atiduodavo jam dirbtuvių raktus, jis neidavo nei į vaikų pilnus savo namus, nei belsdavosi į kaimyno duris. Su vyno ąsočiu vienoje rankoje ir turkų pėstininkų kornetu, pagrobtu iš valstybės iždo, kitoje eidavo į abrikosų sodą. Prietemoje aidėdavo kaimo žmonėms gerai pažįstami orą draskantys korneto garsai. Užsikirsdami, su pertraukomis, šaižiai spiegdavo turkų armijos kariniai signalai ir ryžtingas pabaigos akordas. Atrodė, kad Čaušas nori, kol dar visai nesutemo, sušaukti visus slėnio žmones.

      Tuo tarpu tarp kaimų kilo nedidelis kultūrinis kivirčas dėl mokyklos vaikų. Pagal Armėnų mokyklų susivienijimo – pagrindinės nacionalinio švietimo įstaigos – nuostatus mokslo metai turi baigtis prasidėjus pirmosioms karštoms vasaros dienoms, taigi apie gegužės vidurį. Tačiau Ter Haikazunas, vyriausiasis mokyklų vadovas, staiga pareiškė, kad po trumpų aštuonių dienų atostogų vėl reikia pradėti pamokas. Kunigo sprendimo priežastis buvo ta pati kaip ir nepaprasto kitų gyventojų darbštumo. Artėja tvanas! Taigi gresiančiai suirutei ir sunaikinimui reikia priešpastatyti dvigubai griežtesnę tvarką, o ateinančiai neišvengiamai nevilčiai – didžiausią tikslumą ir discipliną. Juk ir taip šiomis nerimo dienomis netramdomi atostogaujančių vaikų riksmai ir kvaili išdykavimai visiems būtų sunkiai pakeliami. Aišku, visi būtų pritarę Ter Haikazuno sprendimui, bet smarkiai pasipriešino mokytojai. Su Hrantu Voskanianu priešakyje mokytojai norėjo išsaugoti savo atostogas, priklausančias jiems pagal sutartį. Mokytojai prašė muchtarų užtarimo, gąsdino tėvus, esą vargšų vaikų smegenys gali rimtai nukentėti nuo per didelių pastangų, ir dar tokiame karštyje. Tylenis Voskanianas pradėjo tikrą neapykantos kampaniją prieš Ter Haikazuną. Tačiau niekas nepadėjo. Kunigas nenusileido. Jis surinko septynių kaimų muchtarus ir trumpa kalba sugebėjo juos įtikinti. Taigi naujieji mokslo metai, nors buvo vasara, prasidėjo, vos pasibaigus seniesiems. Kaip paskutinę priemonę mokytojai pabandė įtraukti į šią kovą Gabrielį Bagratianą. Šatachianas ir Voskanianas, laikydamiesi visų formalumų, apsilankė viloje. Bet Gabrielis aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tai, kad pamokos būtų tęsiamos. Pritarė tam ne tik dėl kitų, bet buvo ir asmeniškai suinteresuotas. Jis pareiškė nusprendęs pasiųsti savo sūnų Stefaną į mokyklą pas poną Šatachianą, kad berniukas galėtų bendrauti su savo amžiaus ir savo tautybės vaikais. Mokytojas Šatachianas nusilenkė ir gražia prancūzų kalba pareiškė, kad dabartiniai higienos ir atostogų džiaugsmo reikalavimai prieštarauja pasenusioms griežtoms pažiūroms į mokymosi procesą. Jam baigus kalbėti, Bagratianas nustebęs paklausė:

      – Kodėl jūs su manimi kalbate prancūziškai?

      Hapetas Šatachianas įsižeidęs bandė gintis:

      – Tik dėl jūsų, efendi.

      Hrantas Voskanianas įpykęs stumtelėjo jį iš už nugaros, lyg norėdamas pasakyti: „Matai, per savo tuštybę viską sugadinai.“ Mokytojams nieko nebeliko kaip tik pripažinti, kad pralaimėjo. Bet tylenis savo neapykantą išliejo Ter Haikazunui skirtu pasityčiojimo eilėraščiu. Vieno naktinio susibūrimo metu, Grikoro vadovaujami, jie liepė liesajam dainininkui Asajanui paskaityti rimuotą pamfletą. Mokytojo Asajano balsas piktai virpėjo iš susijaudinimo. Kadangi Asajanas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas, jis dar labiau prisikentėjo nuo griežtos Ter Haikazuno disciplinos. Kovinga poema baigėsi grasinamais žodžiais:

      Tavo abitas norėtų ir saulę uždengti

      Kaip tamsus debesis, bet šviesa vis vien suspindės.

      Kadangi saulė alegoriškai, matyt, reiškė dvasinę šviesą, buvo nelabai aišku, kaip Ter Haikazuno abitas galėtų ją uždengti, jei kunigas pratęstų mokslo metus. Grikoras papurtė galvą, jam nelabai patiko tokie ambicingi jo mokinio išsišokimai. Mokinių būrelis sėdėjo mėnulio šviesoje ant šlaito virš Chederbėjaus vynuogynų. Vaistininkas paprašė parodyti eilėraštį jam. Išjuokiamas satyros herojus jam visai nerūpėjo. Grikorui dažnai nerūpėdavo konkretūs dalykai. Niūriai ir abejingai jis pareiškė:

      – Čia kažkoks kratinys, Hrantai Voskanianai. Poetai gyveno tik senovės laikais.

      Tačiau senovės laikais buvo ne tik poetų, bet ir žygdarbių, karų, valstybės vyrų, didvyrių. Tik tapęs istorija pasaulis buvo vertas dėmesio. Bet nenorėdamas per daug nuliūdinti savo mokinio Grikoras pakėlė ranką:

      – Nepasiduok! Bet turi dar daug ko išmokti, mokytojau!

      Paskirtą dieną Gabrielis Bagratianas su Stefanu ir mažąja įname Sato, kurios žaizdotos kojos jau buvo užgijusios, pasirodė Johunoluko mokykloje. Prieš tai kilo nedidelis ginčas su Žiuljete. Ji baiminosi dėl sūnaus, kuriam teks kiurksoti su nesipraususiais vaikigaliais kažkokioje rytietiškoje daržinėje. Juk Stefano net Paryžiuje neleido į bendrąją mokyklą, nors ten mažiau pavojaus užsikrėsti kokiomis ligomis ar utėlėmis. Bet Gabrielis atkakliai laikėsi savo. Gerai pagalvojus, tokie pavojai yra vieni niekai, palyginti su daug didesniais, kurie bet kada galį juos visus užklupti. Jam, tėvui, atrodą daug svarbiau, kad Stefanas pagaliau iki galo pažintų tai, kas jam sava, prigimta. Kitu metu ir kitomis aplinkybėmis Žiuljetė būtų radusi šimtus atsakymų. Bet dabar ji iš karto pasidavė ir nutilo. Nusileido tyliai, net pati nesuprasdama kodėl. Po ano naktinio pokalbio, kai paaiškėjo, kokia neviltis apėmusi Gabrielį, atsitiko kažkas mįslinga. Tas dvasinis artumas, gausus keturiolikos vedybinio gyvenimo metų derlius, vis labiau tirpo. Kartais pabudusi naktį Žiuljetė suvokdavo, kad šalia jos miegantis vyras neturi su ja bendros praeities. Bendroji praeitis liko kažkur Paryžiuje ir kituose skaisčių šviesų nutviekstuose Europos miestuose, visiškai atskirta nuo jų, jiems nebepriklausanti. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Gabrielis, ar ji? Ji vis dar negalėjo rimtai susimąstyti apie galimą katastrofą. Atrodė juokinga manyti, kad tvanas prieš ją, prancūzę, pagarbiai neatsitrauks. Reikia palaukti dar porą savaičių. O tada namo! Visai nesvarbu, kas įvyks ar neįvyks per šias porą savaičių. Todėl ji nesipriešino, kai Gabrielis nusprendė leisti Stefaną į mokyklą. Bet širdies gilumoje staiga suvokusi savo abejingumą – „tai ne mano reikalas“ – ji išsigando ir pajuto niekada nepatirtą skausmą ne tik dėl savęs, bet dar labiau dėl sūnaus.

      Kaip ir galima buvo tikėtis, Stefanas su džiaugsmu priėmė naujieną, kad reikės lankyti mokyklą. Jis prisipažino tėvui, kad gerojo Avakiano pamokose jis jau nesugebėdavo susikaupti ir atidžiai klausytis. Jam, Paryžiaus gimnazistui, pramokusiam graikų ir lotynų kalbų, daug mielesnė buvo armėnų kaimo mokykla. Tai galima paaiškinti ne tik tuo, kad jam nusibodo Avakiano pamokos ir pratybos: Stefano siela buvo sutrikusi ir įsitempusi, ypač nuo tada, kai namuose apsigyveno Iskuhi ir Sato. Dėl Sato kartą kilo didelis sąmyšis. Mat Stefanas ir mažoji vieną ankstyvą rytą staiga dingo ir pasirodė tik gerokai po pietų. Sato tai galėjo blogai baigtis, bet Stefanas riteriškai prisiėmė kaltę sakydamas, kad jie vaikštinėjo Damladžke ir pasiklydo. Žiuljetė iškėlė sceną ne tik Avakianui, bet ir Gabrieliui, o berniukui ateityje uždraudė net kalbėtis su Sato. Valkatėlė buvo visiškai pašalinta iš šeimininkų draugijos ir, būdama namuose, turėdavo sėdėti savo kamarėlėje. Todėl Stefanas dabar dažniau nuslinkdavo pas Iskuhi, kuri irgi pakilo iš lovos, nors sveika toli gražu nebuvo. Kai ji sode gulėdavo šezlonge, jis atsisėsdavo prie jos kojų ant žemės. Daug ko ją klausinėdavo. Iskuhi turėjo papasakoti jam apie Zeituną. Bet jei pasirodydavo motina, juodu kaip kokie sąmokslininkai nutraukdavo pokalbį. „Kaip jie visi traukia jį prie savęs“, – svarstė Žiuljetė.

      Johunoluko mokykla buvo solidus pastatas. Didžiausia Musa Dago apylinkių mokykla turėjo keturias klases. Ter Haikazuno