Beribis Dangus. David Charles Manners

pasakiau, – jei arthą galima interpretuoti kaip bausmę už pernelyg didelį, netgi žalingą materializmą, ar kamą galima suprasti kaip leidimą elgtis nerūpestingai, nesivaržant?“

      „Bet juk kama susijusi ne su savanaudiškais troškimais, o su malonumais, kurie nesumenkina suvokimo kokybės. Pavyzdžiui, nors Tradicija nedraudžia svaigalų, neturėtume jais piktnaudžiauti, nes nukentės mūsų sąmoningumas. Tas pats pasakytina apie maistą, mūsų mokomuosius augalus – gurubuvą ir seksualinius žaidimus. Juk kama yra malonumas, suderintas su dharma ir artha. Čia pagrindinis principas – tik laimingas, sveikas ir pamalonintas protas-kūnas gali veiksmingai pasiekti kitus gyvenimo tikslus.“

      „Ar galėčiau įsiterpti? – paklausė Samuelis prisėsdamas šalia manęs. – Mūsų garsiojoje poemoje „Mahabharata“ princas Ardžuna su broliais diskutuoja, kuris gyvenimo tikslas pats svarbiausias. Stipruolis Bhima mano, kad tai kama, nes jei žmogus nebus apdovanotas malonumais, jis nesistengs atlikti savo dorinės pareigos dharmos. Jis nesieks sąžiningai įgyti žemiško turto. Ir juo labiau toks žmogus nesistengs pamatyti gyvenimo kaip visumos, kas būdinga mokšai.“

      Nustebęs pasisukau į Samuelį. Man jis niekad neprasitarė, kad taip gerai išmano klasikinius tekstus.

      „Bhima mano, kad be kamos žmogus nesugeba mylėti, – pareiškė mano pusbrolis, – todėl kama svarbesnė už kitus tikslus!“

      „Tai ir yra išmintis, brolau, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Juk kama ir yra esminis, amžinas malonumas, praskaidrinantis šviesą viduje ir išorėje.“

      XIX skyrius

      Išsilaisvinti įmanoma tik nukirpus neišmanymo mazgą, o tai pasiekiama tik išplėtus savo sąmonę.

TANTRALOKA

      Savo kuprinėje Samuelis turėjo porą gvajavų iš tėvų sodo. Kelioniniu peiliuku jis supjaustė vaisius ir pasiūlė jų šamanui.

      „Dadžū, – tarė Samuelis, atkišdamas kelis gabalėlius ir man, – turime keliauti, jei norime iki sutemų grįžti namo.“

      Taip netikėtai prabilęs apie namus, jis mane išgąsdino. Jau buvau beveik pamiršęs, kad turiu kitą gyvenimą, į kurį reikės sugrįžti. Visiškai nenorėjau palikti šio šlaito, šių šventyklos laiptų, šio varnomis juoduojančio dangaus ir šio besišypsančio senioko, kurio akys žiba tarsi akinantis sniegas saulėkaitoje.

      „Tuomet, šamane-dadžū, – suskubau paprašyti, – prieš išvykdamas turiu sužinoti paskutinį gyvenimo tikslą!“

      „Toks uolus mokinys – tikra dovana, – nusišypsojo Kušalas Magaras. – Atsidėkosiu pasidalydamas šių kalnų išmintimi su žmogumi, kuris to nuoširdžiai nori.“

      Jis stabtelėjo, vėl prisidėjo ranką prie krūtinės, tarsi norėdamas taip parodyti, kad turėčiau atverti savo širdį.

      „Tradicija prasideda gyvenimo tikslais, kad išmoktume išnaudoti kiekvieną gyvenimo aspektą be jokių išlygų, suvokdami jo tikslą ir prasmę, – prabilo jis vėl. – Taigi kiekvienas tikslas skatina tęsti įprastines savo veiklas. Dharma skatina atlikti savo pareigą sau ir žmonėms, už kuriuos esame atsakingi. Artha moko, jog turime atlikti savo vaidmenį, kad palaikytume stabilią visuomenę, kurioje klestėtų visi – kiekvienas pagal savo prigimtį. O kama teigia, kad būtina patirti kiekvienos akimirkos, kiekvieno atodūsio malonumą. Taigi, purušartha moko mus pasaulyje aktyviai veikti, o ne vergauti. Čia išryškėja ir ketvirtasis gyvenimo tikslas.“

      Jis nutilo, įsimetė į burną dar vieną gvajavos griežinėlį ir žiūrėdamas man į akis stebėjo, kaip nekantrauju, kad jis kuo greičiau baigtų kramtyti.

      „Jei apie mokšą, – pareiškė, prarijęs paskutinį kąsnelį, – tai šiuo žodžiu mes vadiname užtemimo pabaigą, kai tamsa išsisklaido ir danguje vėl suspindi saulė ir mėnulis. Šį tikslą išreiškia pats Šiva, mūsų kultūroje simbolizuojantis geranoriškumą ir tiesą, kaip gyvenimo būdą.“

      „Bet ką reiškia mokša?“ – nekantravau sužinoti.

      „Tai sąmonės – savižinos, asmeninės tvarkos – išplėtimas, mokantis suvokti esminį ryšį, siejantį tai, kas gali iš pradžių pasirodyti kaip skirtumai ir atskyrimas. To reikia, kad galėtume išsiugdyti didesnę empatiją, įkvepiančią gyvai, veiksmingai užjausti, o tai naudinga ir mums patiems, ir aplinkiniams, nes išmokstame mąstyti, kalbėti ir veikti geranoriškai, dosnia širdimi, o ne paprasčiausiai siekiant pelno sau.“

      Dar vienas gvajavos griežinėlis. Ir vėl jis stebi mano žvilgsnį. Ir vėl kramto lėtai, neskubėdamas.

      „Bet jei purušarthos tikslai tokie praktiški, ką turiu daryti, kad įgyvendinčiau mokšą?“ – neatlyžau, tikėdamasis, kad prieš išvykdamas gausiu veiksmų planą, kur reikės tiesiog susižymėti varneles ir atlikti nurodytas užduotis.

      „Brolau, mokša nekalba apie tokią laisvę, kai reikia kažką „daryti“, – nenorėjo sutikti jis, siekdamas dar vieno gvajavos gabalėlio ir tarsi norėdamas pakurstyti mano nekantrumą. – Visi gyvenimo tikslai yra tarpusavyje susiję, o mokša pasiekiama laikui bėgant, protingai judant pirmųjų trijų link, mokantis neprisirišti prie senų, nenaudingų modelių. Mokydamiesi išsilaisvinti iš savanaudiškumo ribų, o kartu ir iš savo pačių susikeltų kančių, pradedame suprasti, kad kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas atlieka savo vaidmenį visatos pusiausvyroje: ir santarvė, ir konfliktai; ir gerumas, ir žiaurumas; ir užuojauta, ir abejingumas. Šviesa ir tamsa. Grožis ir kančios. Džiaugsmas ir skausmas. Gyvenimas ir mirtis.“

      Buvau priblokštas. Manęs taip nemokė. Man sakė, kad gėris ir grožis yra gerai. Konfliktai ir kančios – blogai. Džiaugsmas ir gyvenimas – gerai. Skausmas ir mirtis – blogai.

      „Matai, brolau, tik išmokus sutarti su šiomis priešybėmis tiek savyje, tiek gyvenime, pasireiškia mokša – suvokimas, kad turime viską, ko reikia pilnatvei, viską, kad būtume tokie, kokie galime būti.“

      Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo Kušalo Magaro.

      Įdomu, ar jis įtarė, kokia audra kilo mano širdyje ir mintyse.

      XX skyrius

      Tradicijos sekėjai išsiskiria iš kitų ne savo „šventu“ elgesiu ar apdarais, o besąlygišku švelnumu, pagarba ir tikra meile.

KUSHAL MAGAR

      Samuelis išgriebė du virtus kiaušinius iš puodo ir įmetė juos į kibirą šalto lietaus vandens. Kušalas Magaras liepė mums nugvelbti juos iš jo vištų, kad turėtume ką užkąsti ilgoje kelionėje miesto link. Dar jis mums įdėjo didžiulę papają ir kekę bananų, kuriuos jam atnešė vienas kaimietis, atsidėkodamas už sveikatinamąsias procedūras.

      „Taigi ką aš dabar turėčiau daryti? – paklausiau sunerimęs, kad tuoj turėsiu išvykti. Puikiai žinojau, kad mano leidimas pasilikti kalnų regione tuoj nebegalios, o pratęsti jo negalėsiu, tačiau nesijaučiau pasiruošęs. – Vis dar turiu klausimų – daug klausimų! Aš net nesu tikras, ar prisiminsiu bent pusę to, ką čia sužinojau!“

      „Mūsų gyvenimo tėkmę keičia mums kylantys klausimai – taigi, viskas gerai, – nusišypsojo jis. – Ir ko gi tau dar reikia? Išmanai ir bhavaną – protingus ketinimus, ir purušarthą – gyvenimo tikslus.“

      „Betgi sakėte, kad tai tik pati pradžia!“ – neatlyžau.

      „Taip, puiki pradžia – ir labai dažnai būtent į ją galiausiai sugrįžtame. Todėl apmąstyk savo minčių, žodžių ir veiksmų tikslus. Nepamiršk keturių gyvenimo tikslų. Pradėk tik tai, ką galėsi suprasti ir ką galėsi padaryti. Visa kita nėra taip svarbu.“

      Priėjo