Beribis Dangus. David Charles Manners

ji būtų naudinga, – užtikrintai pasakė jis. – Daugiausia naudos tau suteiktų persilaužimo momentas. O pats naudingiausias persilaužimo momentas, kurį galiu pasiūlyti, yra dikša.“

      Įdomu, ką manyje pamatė šis ramus, bebaimis žvilgsnis. Ar jis tikrai įžvelgė mane draskančius konfliktus? Tą primityvią širdgėlą, kurią kenčiau dėl prarastų mylimųjų – neišvengiamą žmogiškosios patirties aspektą, kuriam mūsų kultūra neišmoko prasmingai pasiruošti? Tas gniuždančias abejones savimi ir sumaištį, kartkartėmis tokias žalingas sau pačiam? O galbūt jis apčiuopė tą nepasotinamą tamsą, su kuria kovoju nuo vaikystės?

      „Iniciacijos į Tradiciją pradedamos mėnulio ciklo nulemtą dieną“, – paaiškino Kušalas Magaras.

      „O šiandien kaip tik yra sombar, mūsų mėnulio diena!“ – pareiškė Samuelis.

      „Šią dieną mes, kalnų žmonės, vadovaudamiesi savo mitologija, laikome ypač palankia rengti su Šiva susijusias apeigas, – pridūrė šamanas. – Pameni jį? Jis simbolizuoja Sat – iš savižinos gimusią tiesą. Egzistavimo būdą.“

      „Be to, ar žinai, kad šiandien patekės jaunatis? – džiaugsmingai pridūrė Samuelis. – Amavasja!“

      Neįtikėtinas sutapimas. Netgi pradėjau įtarinėti, ar tik Samuelis visko nežinojo nuo pat pradžių, galbūt aš – tiesiog atsitiktinis kažkokio slapto susitarimo dalyvis. Tačiau prisiminęs, kaip jis susinervino mums atvykus į šią skaisčiai raudoną šventyklėlę, suvaldžiau savo cinizmą ir paklausiau: „Bet kuo gi siejasi Šiva ir mėnulis?“

      „Aha, – nusišypsojo šamanas, akivaizdžiai patenkintas mano smalsumu. – Viena iš Šivai priskiriamų formų yra Mėnulio dievas, Soma-šambhu-padhatis, lekiantis savo ledine karieta. Tokiu pavidalu jis simbolizuoja visas transo vizijas ir sapnus, atskleidžiančius tikruosius troškimus, ambicijas, abejones ir baimes, su kuriomis, dažnai net patys to nesuvokdami, susitapatiname ir vadovaujamės gyvenime. Tokio pavidalo Šiva liaupsinamas už savo grožį ir vyriškumą, nes įkūnija čhandramritą – mėnulio pjautuvo nektarą.“

      „Nektarą?“ – pasitikslinau.

      „Simbolinę sėklos auką, atliekamą per iniciaciją“, – paaiškino jis.

      Iš nuostabos net išpūčiau akis, pasižiūrėjau į Samuelį, tikėdamasis, kad jis suprantamai viską paaiškins, tačiau jis tik pritariamai pakraipė galvą.

      „Taip pat Šiva vadinamas Čhandrašekhara, o tai reiškia „pusmėnulio formos“, nes jo galvą puošia mėnulio pjautuvas, odžas – kūrybinės sėklos galios – simbolis, kurį mes, šamanai, altoriuose vaizduojame kvarco kristalais.“

      Žvilgtelėjau į jo šventovę – taip ir buvo.

      Kušalas Magaras pridėjo ranką sau prie širdies ir užsimerkė, o aš ištaikiau dar vieną progą atsisukti į Samuelį, tikėdamasis išvysti jį įnirtingai gestikuliuojantį, raginantį kuo greičiau iš čia nešdintis. Tačiau jis irgi tyliai sėdėjo užmerktomis akimis.

      Pažvelgiau į Kančendžungą – jos dangų skrodžianti viršūnė sutemose atrodė neįprastai tamsi – ir pajutau, kaip džiūsta mano burna. Žvilgtelėjau į debesį varnų, sukančių ratus virš dangų ramstančių bambukų, ir nustebęs pajutau, kaip daužosi mano širdis.

      Šamanas sujudėjo. Jis palietė žemę, savo širdį, burną, o tada pasilenkė ir pridėjo ranką pirmiausia man prie krūtinės, o vėliau ant galvos.

      Supratau, kad visos kalbos baigėsi. Šamanas ką tik mane palaimino.

      Prasidėjo mano iniciacija.

      XI skyrius

      Kada nors suprasiu, kad žinodamas viena, sužinosiu viską.

MAHAMUDROS PRIESAIKA

      Kušalas Magaras pažiūrėjo man į akis ir raminamai nusišypsojo.

      Jis parodė, kad prasižiočiau, ir man ant liežuvio uždėjo kelis ryžių grūdelius. Tada nusisuko į savo skaisčiai raudonos šventyklos than altorių ir išgiedojo man nesuprantamų ritmiškų skiemenų seką.

      Jam davus ženklą, įteikėme simbolines aukas: ryžių kruopų, garstyčių aliejaus lempą, tris nedidelius apelsinus, kelis kamparo kubelius, smilkalų, cinoberio pastos, arekos riešutų, betelio lapų, karvės šlapimo metaliniame puodelyje, kelias saujas džiovintų augalų, kurias įmetėme į ugnį, ir skaisčiai raudoną audinį aukso spalvos krašteliais, kuriuo apgaubėme pagrindinės daugiarankės deivės atvaizdą.

      Ir visą tą laiką šamanas be perstojo kartojo bidžas – iš žilos senovės atėjusias garsų sekas, kurių vibracijos, kaip buvo tikima, turi įtakos sąmonės pokyčiams.

      „Brolau, jau pats laikas tau nusirengti“, – paliepė man jis.

      „Nusirengti? – perklausiau ir vėl atsisukdamas į Samuelį pagalbos. – Ar jis nori, kad nusirengčiau visus drabužius?“

      Vienas vienintelis galvos linktelėjimas patvirtino, kad dabar turėčiau pamiršti visus kultūrinius suvaržymus, ir pasirodyti prieš jį nuogas ir pažeidžiamas čia, vėsioje Himalajų prieškalnėje, visai netoli Kančendžungos snieguotos viršūnės.

      Vis dėlto, įkvėpęs kvapių garų, pajutau, kad abejonių nebeliko, mane užplūdo nauja, man pačiam netikėta drąsa galiausiai akis į akį susirungti su savo įprastiniu santūrumu. Per šias kelias savaites Indijoje supratau viena – mes, vakariečiai, labai dažnai užduodame netinkamą klausimą.

      Mes klausiame – kodėl?

      O čia jie klausia – kodėl gi ne?

      Taigi, po akimirkos jau sėdėjau priešais šventyklos duris, ant šalto akmeninio grindinio, net nebejausdamas, kaip šaltas kalnų oras žnaibo mano nuogą kūną.

      „Paruošiamojo apsivalymo metu dažnai reikia nusiskusti viso kūno plaukus, išskyrus antakius ir blakstienas“, – pareiškė šamanas, pradėdamas mane prausti tamsios spalvos skysčiu iš savo paruoštų dubenėlių.

      Jis nusišypsojo išvydęs mano veido išraišką, kai pagalvojau, kaip ta surūdijusia, ant kablio prie trobelės durų kabančia geležte jis skus kiekvieną mano kūno centimetrą.

      „Tačiau tokie griežti ritualai vertingi tik simboliškai“, – paaiškino jis, o audinio skiautės šiluma dabar leidosi mano krūtine pilvo link.

      Man taip palengvėjo dėl šios išlygos, kad net atsidusau.

      Kušalas Magaras išvyniojo thurmi durklą. Audinio skiautė, į kurią jis buvo įsuptas, dabar plaikstėsi vėjyje virš smilkstančių sausų gandžos kanapių, titepačio kiečių ir hasana naktinių jazminų pelenų. Abiem rankom jis iškėlė ašmenis sau virš galvos, o tada iš visų jėgų smeigė geležtę į žemę ir, monotoniškai giedodamas, nubrėžė apskritimą, kuriame pažymėjo aštuonis taškus pabarstydamas smulkučių baltų totalos sėklyčių, simbolizuojančių kone mitologinę miško tankmės šamanų dievybę – ban džhankrį.

      Tas apskritimas dabar buvo pagrindinė ritualo vieta, šamano valios ir galios centras – čia jis sutelkė visas nesuskaičiuojamų protėvių kartų jam perduotas žinias.

      Kušalas Magaras sukryžiuotomis kojomis atsisėdo apskritimo centre. Jis grojo plona, tamsia, iš žmogaus kaulo padaryta dūdele ir į rusenančias laužo žarijas mėtė psichotropinį poveikį turinčių salmedžio sakų. Pašventintu dumsi dygliakiaulės dygliu jis prasidūrė bambą ir du lašelius kraujo įlašino į iš naujo įsiliepsnojusį laužą, taip parodydamas savo nuolankumą.

      Dabar jis buvo pasiruošęs pradėti.

      Patyrusiu dešiniosios rankos mostu Kušalas