Beribis Dangus. David Charles Manners

atlikti visuomenines pareigas“, – pakartojau, kad geriau įsiminčiau.

      „Artha teigia, kad mūsų materialios pastangos, dharmos reikalavimų ribose, turi būti vaisingos, – paaiškino jis. – Tai reiškia, kad turime uoliai ir sąžiningai užsidirbti lėšas, už kurias pragyvename patys ir išlaikome kitus, už kuriuos esame atsakingi. Taip artha ne tik užtikrina, kad šiame pasaulyje būtume naudingi, bet ir palaikytume visuomenės pusiausvyrą, jog visa žmonija galėtų klestėti pagal savo įgimtą racionalią, harmoningą prigimtį.“

      Mane vis dar glumino jo įsitikinimas, kad žmonija iš prigimties racionali ir harmoninga, – juk mūsų istorijai iš tiesų nesvetimas žiaurumas, konfliktai, godumas, smurtas ir susinaikinimas.

      „Tiesioginė žodžio artha reikšmė „imtis darbo“ arba „užsiimti savais reikalais“, – tęsė jis, nekreipdamas dėmesio į mano žvilgsnį iš padilbų, – tačiau pats žodis kilęs iš šaknies ri-, kurios reikšmės yra „gauti“, „žinoti“, „mėgautis“.“

      „Nepaliečių kalboje žodis artha taip pat gali reikšti „tikslą“ ir „prasmę“, – pridūrė Samuelis, dabar jau plaudamas lėkštes ir keptuves mediniame kubile.

      „Tačiau labai svarbu suvokti, kad artha – ne tik piniginis atlygis, – pabrėžė Kušalas Magaras. – Supranti, artha taip pat susijusi su tokių neįkainojamų lobių, kaip žinios ir draugystė, įgijimu. Mes privalome turėti – ir pasirūpinti, kad turėtų kiti – viską, ko reikia, kad galėtume įgyvendinti pirmąjį savo gyvenimo tikslą.“

      „Sunku suvokti, kad nuobodus darbas biure ar gamykloje, pakenčiamas tik todėl, jog reikia pinigų mokesčiams apmokėti, gali būti kaip nors susijęs su keliu į nušvitimą“, – prisipažinau.

      „Bet tik tol, kol suvoksi, kad nėra nieko švento ar šventvagiško. Nieko dvasiško ar kūniško. Nieko dieviško ar žemiško. Šios sąvokos labai subjektyvios, kultūros sąlygotos; jos nėra tikslus mūsų realybės atspindys. Pasaulietiški laimėjimai neatsiejami nuo bet kokių vadinamųjų „dvasinių“ pasiekimų.“

      „Tada ir aš galiu pasakyti, kad mano kultūra vadovaujasi artha! – nenorėjau nusileisti. – Tik mes, beatodairiškai vaikydamiesi materialios naudos, tolstame vieni nuo kitų ir kartu sistemingai naikiname savo planetą!“

      „Bet tai nėra artha, – atrėžė jis, – nes šis gyvenimo tikslas neturi nieko bendro su materialių turtų vaikymusi dėl asmeninės naudos. Juo labiau šis tikslas nesikerta su dharma – principu, kuris teigia, jog nevalia mąstyti, kalbėti ar elgtis taip, kad pakenktume sau ar kitiems. Priešingai, arthos tikslas – užtikrinti, kad klestėtų visos gyvenimo sritys. Kad gyvenimas būtų turtingas. Supranti?“

      Atsargiai linktelėjau.

      „Tuomet artha tau turėtų tapti būdu išreikšti savo gebėjimus visose gyvenimo srityse, – paaiškino jis. – Per santykius ir mokslus. Per darbą ir poilsį. Per meilę ir aistrą. Ir energingai įgyvendinant visus savo gyvenimo tikslus. Nes tai yra tavo tikroji tantrinė sadhana.“

      „Pabandysiu, šamane-dadžū“, – atsakiau, nors iš tiesų man buvo sunku patikėti, kad kada nors gyvensiu taip turtingai.

      XVIII skyrius

      Protingas ir įžvalgus žmogus, siekiantis dharmos, arthos ir kamos, bet nevergaujantis savo aistroms, susilauks sėkmės, kad ir ką darytų.

KAMA SUTRA

      Kušalas Magaras ir aš sėdėjome tylėdami.

      Praėjo dar viena vėsi naktis, tačiau nesušalome susisupę į storas skaras ir antklodes. Kartu gurkšnojome ką tik užplikytą arbatą ir stebėjome, kaip brėkšta nauja diena, o saulės spinduliai lūžta atsirėmę į tolumoje stūksančias viršūnes.

      Samuelis, gamtos reikalų prispirtas, buvo nubėgęs už šamano daržovių lysvės, už ant bambukų karčių džiūstančių kukurūzų burbuolių. O mano galva ūžė nuo daugybės klausimų ir konfliktų, kilusių po vakarykščių mokymų, tačiau niekaip negalėjau rasti tinkamų žodžių jiems įvardyti.

      Pasisukau į maloniai šiltą saulę ir iš visų jėgų stengiausi išgirsti, ką dainuoja man nematomas piemuo toli upės slėnyje.

      „Ar pasiruošęs trečiajam gyvenimo tikslui?“ – paklausė šamanas.

      Atsisukau ir linktelėjau.

      „Taigi, pakalbėkime apie kamą – sąmonės išplėtimą per kūniškus malonumus. Šį tikslą vaizduoja pats Kama, mūsų simbolinis meilės dievas, atnešantis džiaugsmą, įkūnijantis didelę meilę, aistras ir malonumus, gyvenimui suteikiančius prasmės.“

      Nejučiomis kilstelėjau antakius. Šis gyvenimo tikslas turbūt labiausiai stebino žmogų, užaugusį kultūroje, kurioje, nors ir buvo plačiai išsikerojusi paleistuvystė, kūniški malonumai vis dar laikomi bet kokio „dvasinio“ augimo priešybe.

      „Tradicija skatina mus išnaudoti, išaukštinti ir ištirti savo jutimus protingai, – paaiškino jis, – nes tik tada galėsime tinkamai pasinerti į save, pasaulį ir vienas kitą. Kitaip tariant, įgyvendinus kamą, pasikeičia mūsų gyvenimo patyrimai, nes net banaliausiuose įsipareigojimuose galima patirti džiaugmo ir kūniškų malonumų.“

      Pagalvojau apie savo galimybes patirti „džiaugsmo ir kūniškų malonumų“ pilkoje kasdienybėje namuose – rūšiuojant skalbinius, siurbiant kilimus, parduotuvėje renkantis sūrį – ir nusivyliau.

      „Žmonės sugeba puikiai prisitaikyti, – tęsė jis. – Ši savybė būtina, jei norime išgyventi, tačiau ji kartu mus taip atbukina, kad mūsų nepaprastą pasaulį pradedame laikyti visiškai paprastu. Prarandame gebėjimą stebėtis kiekviena akimirka – kiekvienu lietaus lašu, kiekvienu saulėtekiu, kiekvienu išgirstu balsu, kiekvienu sutiktu žmogumi.“

      Puikiai supratau, apie ką jis kalba. Batai, muzika, lankytinos vietos – kol nauja, visa tai atrodo įdomu ir ypatinga, bet tik tol, kol nepaskęsta kasdienybėje. Kodėl gi mes vis perkame naujus drabužius, užuolaidas, keičiame spinteles virtuvėje, ieškome naujų mylimųjų ir taip beatodairiškai pamirštame senus draugus?

      Be jokių abejonių – tiesą sako teigiantys, kad jei žvaigždės suspindėtų danguje tik kartą per šimtmetį, žmonės lauktų šio reginio kaip didžiausio stebuklo. Tačiau kai tie stebuklingi žvaigždynai mirguliuoja dangaus platybėse kiekvieną naktį, verčiau vakarojame namuose ir spoksome televizorių.

      „Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad esi žmogus, galintis sau leisti kasdien suvalgyti po obuolį, tačiau valgai negalvodamas, neatsižvelgdamas į kamą. Ilgainiui tavo akys nebepastebi subtilios obuolio spalvų įvairovės, lūpos nebejaučia glotnios odelės, o liežuvis nebeatpažįsta būdingo saldžiarūgščio skonio.“

      Linktelėjau, nes puikiai prisiminiau, kaip pirmą kartą paragavau persiko. Tviskėjo vasara, man buvo ketveri, kai tūnojau po medžiu, užvertusiu mūsų sodą vaisiais. Vis dar prisimenu, kaip vaikiškai suabejojau, ar šis švelnus, šiltas kamuoliukas gali būti valgomas. O tada sukaupiau drąsą ir suleidau dantis – švelni, pūkeliu apsigaubusi odelė palietė mano gomurį, o sultingas minkštimas pradingo burnoje. Tobula. Ir nors vėliau ne kartą mėgavausi šiais vaisiais, tik tas svaiginamai gardus pirmasis kąsnis išliko atmintyje.

      Įdomu, kokių dar kasdienių malonumų nebepastebiu? Ar daug gyvenimo pralėkė pro šalį neužmatant, nejuntant ir man net nežinant?

      „Taigi, kama skatina atkreipti dėmesį į visus jutimais patiriamus malonumus, – apibendrino Kušalas Magaras. – Į viską, ką galime pamatyti, paragauti, išgirsti, užuosti ir paliesti. Per meną, muziką, šokius ir maistą. Per darbą, pramogas, sadhaną, meilę ir kvėpavimą. Per šeimą ir