Beribis Dangus. David Charles Manners

Ne dėl reputacijos ar turtų. Tačiau mūsų kultūroje pagarbu ir mandagu ką nors duoti šamanui-dadžū, nes šamanai neturi jokių pajamų.“

      „Betgi negalime atiduoti jam maisto, kuriuo jis mus pavaišino! – sušnypščiau jam į ausį. – Tuomet ką jam duoti? Pinigų?“

      Samuelis gūžtelėjo pečiais.

      Pasirausiau švarko kišenėje ir išsitraukiau šimto rupijų kupiūrą.

      „Šito daugiau nei gana, – nusprendė Samuelis. – O gal turi smulkių?“

      Apsirengiau kelnes ir linktelėjau.

      „Šimtas yra pabaiga, – paaiškino jis. – O šimtas vienas – pradžia!“

      Čia iš kiekvieno pokalbio galima ką nors sužinoti. Vis dar turėčiau iš šių žmonių pasimokyti jautrumo ir pagarbos. Priėjau prie šventyklos durų ir į mažą medinį dubenėlį prie altoriaus įdėjau savo auką, kurios vertė buvo tik kiek daugiau nei vienas svaras sterlingų.

      Atsisukau į Kušalą Magarą, kuris jau stovėjo prie dulkėto keliuko, žyminčio mūsų ilgos kelionės namo pradžią. Iš lėto, nes nenorėjau išvykti, priėjau, nusilenkiau, pridėdamas dešiniąją ranką sau prie širdies, jam prie pėdų ir vėl sau prie širdies – taip vaikai šiuose kalnuose išreiškia pagarbą savo tėvams. O jis laimindamas uždėjo savo rankas man ant galvos ir į abi ausis sukuždėjo srautą skiemenų, užliejusių mane šių milžiniškų viršūnių ramybe.

      Šamanas priglaudė savo galvą prie manosios.

      „Nuo šios dienos, brolau, stenkis atkurti pusiausvyrą savyje ir aplinkiniame pasaulyje vadovaudamasis protingu tikslu. Mokykis išminties, kasdien nagrinėdamas gyvenimo tikslus, ir nepamiršk dėkingumo. Išsilaisvink iš tinginystės ir apatijos, bet kartu nevergauk nei darbui, nei pramogoms. Leisk sau patirti malonumų, bet nepamiršk saiko valgydamas ir gerdamas, lytiškai santykiaudamas ir miegodamas.“

      Nusišypsojau. Ir kaip jam pavyksta perskaityti mano mintis taip stebėtinai tiksliai?

      „Kalbėk nuoširdžiai, nemeluok, kitus paskatink, bet niekada nepeik. Nesigirk, ką gero padarei, ir neatskleisk tau patikėtų paslapčių. Ir pamąstyk, kas tave įkvepia gerai gyventi ir mylėti.“

      Nė kiek neabejojau, kad galvosiu tik apie Kušalą Magarą.

      „Išlik atsidavęs savo mokytojams, kad ir kas jie būtų, kad ir kur gyventų, – pridūrė plačiai nusišypsodamas. – Bet svarbiausia, brolau, visada rinkis būti laimingas.“

      Trečioji dalis

      XXI skyrius

      Vedų žinios gali būti įgyjamos už pinigus ar užėmus tam tikrą padėtį visuomenėje, bet tantrinė išmintis nepriklauso nei nuo turtų, nei nuo privilegijų.

KALNŲ POSAKIS

      Grįžęs namo į savo paprastą šeiminį gyvenimą Anglijoje, pradėjau abejoti ryšiu, kurį maniausi užmezgęs su tuo Himalajų šamanu degančiomis akimis. Nors vis dar puikiai prisiminiau jo stiprią arbatą ir įžvalgią išmintį ir netgi kartais regėjau ją sapnuose, suabejojau, ar buvau supratęs jo žodžių prasmę.

      Visada maniau, kad sugebu įsiminti naują informaciją, tačiau dabar mane apniko abejonės – galbūt po tiek laiko bei tokių aukščio svyravimų mano prisiminimai išsikreipė? Nors visa širdimi troškau patikėti šamano žodžiais, kad praktinė išmintis svarbesnė nei protinė veikla, o ir išlieka ilgiau, dabar, kaip įprasta mano kultūroje, pasinėriau į „knyginius“ mokslus, siekdamas paprasčiausiai patenkinti savo smalsumą.

      Tačiau pirmasis mano bandymas nebuvo sėkmingas. Knygyne rastos knygos apie tantrą nė iš tolo nepriminė Kušalo Magaro kalnų Tradicijos. Todėl pasinėriau į akademinių bibliotekų tylą, viliojusią mane visą gyvenimą. Netgi išdrįsau nueiti į universiteto profesorių paskaitas, jie visi skyrė man savo laiko, pasidalijo žiniomis ir visuomenėje mažai žinomos literatūros sąrašais.

      Taip leidausi į įtikinamos pradžios paieškas, nes Indijoje supratau, kad šaivinio tantrizmo tradicija perduodama iš kartos į kartą jau kokius aštuoniolika tūkstančių metų – vadinasi, jos ištakų reikėtų ieškoti paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Tarsi tikėdamasis įrodymų, kad gerasis šamanas ir mano patirtis kalnuose tikri, nudžiugau sužinojęs, jog „oficialiai“ pripažįstama Tradiciją kilus iš priešistorinių laikų šamaniškų derlingumo kultų.

      Tradicijos mokymus ir patarimus išmanė ne tik šamanas ir jo gentainiai, kaip maniau anksčiau; ji buvo žinoma visose Himalajų prieškalnėse, nuo Kašmyro vakaruose iki Asamo ir Kušalo Magaro Bengalijos rytuose. Išsiaiškinau, kad Bengalija paprastai laikoma Tradicijos gimtine, todėl ji taip pat gali būti vadinama Bangali Vidja – Bengalijos išmintimi, arba branginama tiesa.

      XXII skyrius

      Kad ir kokią upę pasirinktum savižinos paieškose – jos gaivūs vandenys išlašėjo iš to paties dangaus ir teka į tą patį beribį vandenyną.

KUSHAL MAGAR

      Dar kelis mėnesius pastudijavęs knygas bibliotekose sužinojau, kad dėl to, jog Tradicijoje tikrai nepaisoma jokių griežtų įsitikinimų, kunigystės ir dogmų, jos sekėjai buvo klaidingai kaltinami ir net persekiojami ištisus šimtmečius, jei ne tūkstantmečius. Ir vis dėlto nors būdama tokia neortodoksali ji teužima vietą Indijos socialinėje ir geografinėje periferijoje, formaliai tantrinė kalnų Tradicija yra hinduizmo dalis.

      Šis terminas man iškart priminė brahmanizmo dvasininkus, jų griežtą kastų paisymą, mizoginiją bei nelanksčias taisykles, kurios nė iš tolo nebuvo panašios į švelnią Kušalo Magaro išmintį. Privalėjau sužinoti daugiau.

      Abraominėms religijoms – judaizmui, krikščionybei ir islamui – būdingos bendros ištakos – ne tik bendri herojai, mitai ir ideologija, bet ir tvirtas tikėjimas savo dangiškų sankcijų išskirtinumu.

      Laikui bėgant, kiekviena iš šių monoteistinių religijų parašė savo atskirus šventuosius raštus, kuriuos jos laiko savo dvasinių žinių šaltiniu, viršesniu už visus kitus. Nors visos trys religijos skatina altruizmą ir užuojautą, o amžiams bėgant pakylėjo daugybę mąstytojų, menininkų, muzikantų ir poetų patirti žadą atimantį grožį, tikėjimo absoliučiu, Dievo paskirtu autoritetu reikia tik tam, kad būtų galima pateisinti tūkstantmečius trunkantį nežmoniškumą, „šventus“ Kryžiaus žygius, inkviziciją, genocidiškus pogromus ir kitus žvėriškus nusikaltimus, kuriuos dabar vadiname terorizmu.

      O hinduizmas niekada nebuvo viena monoteistinė religija, turinti aiškią kanoninę pradžią ir aiškiai apibrėžtus įsitikinimus, kuriuos palaiko vienas vadovaujantis dvasininkas. Nustebau sužinojęs, kad pats žodis „hinduizmas“ yra tiesiog kuopinis daiktavardis, 1830 m. sugalvotas britų Ost Indijos kompanijos, siekiant vienu žodžiu buhalterinėse knygose įvardyti didelę įvairovę Indijos religijų, kurių nepavadinsi nei islamiškomis, nei budistinėmis. Buvo sukurtas naujas „hindu“ variantas, apimantis šimtus įvairių tradicinių tikėjimų, vadinamųjų sampradajų, kurie tarpusavyje skyrėsi požiūriais ir tradicijomis.

      Taip ir šiandien žodis „hinduizmas“ vartojamas kaip bendras terminas, kuriuo įvardijamos įvairiausios ritualų, mitologijos ar filosofijos formos, siejamos su skirtingais Indijos „dvasiniais keliais“. Taigi tai nėra viena baigtinė religija; greičiau tai kolektyvinės patirtys ir įžvalgos į žmogaus prigimtį, teologijos sąvokos ir, ypatingai, visuotinis suvokimas, atsiradęs tokiose skirtingose šios pasaulio dalies istorinėse kultūrose.

      Tačiau kolonijinė „hinduizmo“, kaip supaprastinto, biurokratinio termino samprata, ne tik praplėtė anglakalbių indų leksikografiją. Šis terminas – kaip vienas iš daugybės įvairių „dvasinių kelių“ – taip pat suteikė konservatyvių brahmanizmo dvasininkų kastai naują