10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

prie jos norėdama užkalbinti – jaučiausi nesmagiai, beveik drovėjausi. Mažiausiai, ko norėjau, tai priversti šią mielą vyresnio amžiaus moterį jaustis nesmagiai ar pati patekti į keblią padėtį.

      – Patricija? – užkalbinau ją iš nugaros.

      Ji atsisuko, ir mano nerimas išsisklaidė pamačius šiltą jos šypseną.

      – Taip? – atsakė ji, atvirai žvelgdama man į akis.

      – Mano vardas Megė. Tikriausiai manęs nepažįstate.

      – Kaipgi, pažįstu, – atsakė ji, toliau artėdama prie durų. – Žinau, kas esate, nes gyvenu čia jau pakankamai seniai. Mano gydytoja atliko pas jus praktiką.

      Nežinojau, kaip reaguoti į jos atvirumą, tačiau mačiau, kad ji žino daug daugiau negu parodo. Mes šnekučiavomės beveik dvidešimt minučių, man stengiantis pokalbį pratęsti kuo ilgiau, kad galėčiau pradėti kalbėti ne tokia malonia tema, dėl kurios ir nusprendžiau ją užkalbinti. Pagaliau ryžausi. Sukaupusi visą drąsą pakviečiau šią nepažįstamą moterį pagyventi savo namuose tiek, kiek jai atrodys būtina. Vos tik apie tai užsiminiau, buvau pasiruošusi išvysti išgąsdintą ir atsiprašinėjantį jos žvilgsnį, tačiau nutiko visai priešingai.

      – Būtų puiku, – paprastai atsakė ji. – Siūlote rimtai? Juk turite mažų vaikų ir visai nenorėčiau jūsų apsunkinti.

      Iš kur ji žinojo, kad turiu mažų vaikų? Pasijutau nejaukiai.

      Mes susitarėme, kad atvažiuosiu jos pasiimti iš moterų pagalbos centro, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Po dviejų dienų į mašiną sudėjusi jos mažą asmeninių daiktų lagaminėlį ir krepšį, prikrautą jos vardu pažymėtų maisto prekių, parsivežiau ją į savo šešių kambarių būstą. Iš pradžių ketinusi pas mus praleisti tris savaites, ji prabuvo pusantrų metų. Jai išvykstant verkiau kaip vaikas.

      Patricijai buvo šešiasdešimt penkeri, ji buvo keturių suaugusių vaikų mama, dirbo slaugytoja ir buvo viena iš šviesiausių ir švelniausių kada nors mano sutiktų moterų. Pas mus ji persikraustė todėl, kad neturėjo kur gyventi, tačiau ko jau ko, o gailesčio ji tikrai nekėlė. Ji buvo ištekėjusi daugiau kaip trisdešimt metų, kai jos vyras pradangino visas jų santaupas ir namus. Jis smarkiai gėrė, geresnį gyvenimą atrado jaunesnės ir turtingesnės moters glėby, todėl ir paliko Patriciją. Savo name ji gyveno tol, kol bankas jį areštavo, ir jai beliko stebėti, kaip visiškai svetimas asmuo iš varžytinių pardavinėja jos arbatos puodelių servizą, vaikų žaislus, kuriuos ji saugojo savo anūkams, naktinį stalelį ir visus kitus jos asmeninius namo kieme buvusius daiktus. Nenorėdama apsunkinti savo vaikų, ji autobusu nuvyko į moterų pagalbos centrą ir laikinai rado prieglobstį ten. Per visus mūsų kartu su ja praleistus metus teko daug girdėti apie jos nevykėlio vyro darbelius, tačiau pati Patricija apie tai niekada nekalbėjo. Tiesą sakant, apskritai niekada negirdėjau jos skundžiantis savo vyru, vaikais ar nepritekliumi.

      Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta – laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.

      Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus – ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.

      Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.

      Per visus mūsų kartu praleistus mėnesius ji įtikino mane kasdien valgyti vaisius ir pakirpti plaukus dažniau negu dukart per metus. Aš aiškinau jai apie savivertę, mokiau nekreipti dėmesio į buvusio sutuoktinio priekaištus ir mokiau kovoti už save. Ji niekada man neprieštaraudavo, tik linktelėjusi galvą nusišypsodavo.

      Kai mano vaikai pradėdavo kelti pykčio scenas, atsikalbinėti arba bandydavo išsisukti nuo darbų, Patricija nieko nesakydavo, tik šypsodavosi. Jos motiniška išmintis glūdėjo jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.

      Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, „Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima“ arba „Esi nuostabi mama“.

      Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.

      Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.

      Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo – nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.

      Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai – tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.

      – Nesąmonė, – tarė ji. – Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl