10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

tarė Patricija per tą patį mano apsilankymą. – Noriu tau kai ką pasakyti. – Jos balsas skambėjo aiškiai, tačiau ji buvo susijaudinusi. Žvilgtelėjusi į savo slaugę, ji luktelėjo, kol ši išėjo, prieš kalbėdama toliau.

      – Praeitą naktį sapnavau neįtikėtiną sapną, – džiugiai šypsodamasi tarė ji. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo kažkas antgamtiško, tarsi kažkokia vizija.

      Jaučiau ir mane apimantį smalsumą, ir nepatiklumą.

      – Turi patikėti manimi, pažadėk, kad patikėsi manimi, Mege, – paprašė ji.

      Linktelėjau galva. Nekantravau sužinoti, ką ji man ruošiasi pasakyti. Ji stebėjo mano žvilgsnį ir, ko gero, supratusi, kad raginu ją kalbėti toliau, tęsė savo pasakojimą:

      – Kankinausi kone negalėdama kvėpuoti. Maniau, kad uždusiu, o po to užmigau. Iš tikrųjų visai neprisimenu, kaip užsnūdau, bet man tai pavyko. O paskui pamačiau save pasirengusią mirti, bet visai nebuvo baisu. Buvau bemirštanti, kai staiga išvydau vandenyną. Jis buvo nuostabiai žalios spalvos. Pažvelgusi į horizontą pamačiau mažą valtelę ir tuomet supratau, kad ta valtis – tai aš. – Nutilusi Patricija stebėjo mano veidą. Žinojau, kad ji bando įžvelgti mano nepatiklumą, todėl pasistengiau jo neparodyti. Nenorėjau jos įskaudinti, be to, norėjosi išgirsti visą pasakojimą. Pasiruošiau klausyti toliau.

      – Milžiniškos bangos mėtė valtelę aukštyn ir žemyn, ir ji ėmė svirti į šoną. Atrodė, kad jai lemta nuskęsti. – Ji trumpam nutilo stebėdama mano reakciją. Stengiausi atrodyti susidomėjusi ir neišsiduoti, kad jos pasakojimas manęs neįtikino.

      – Aš buvau ta valtis, – sušuko ji. – Bangos nurimo ir ji plaukė link nuostabaus uosto. Stebėdama, kaip ji artėja prie kranto, pamačiau neįtikėtinai gražią uosto pakrantę. Ji buvo tokia saugi ir švari. Atrodė, kad kranto linija tarsi apglėbė mažąją valtelę, tuomet – dabar jau artėju prie įdomiausios dalies. − Jos akys ėmė švytėti taip, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir ji tęsė toliau. − Išgirdau man sakomus Dievo žodžius.

      – Nori pasakyti, girdėjai balsą? – paklausiau, o pati sau pamaniau, kokius vaistus ji vartoja. Išeidama nusprendžiau patikrinti jos temperatūros kreivę.

      – Taip, kažką panašaus į tai, tarsi balsą. Bet tai buvo aiškiau už balsą. Nesvarbu. Dievas šnekėjo man, kad aš esu tarsi maža graži vieniša valtis ir kad jis visuomet rūpinsis manimi. Štai kodėl jis atplukdė mane į uostą. Kad mane apsaugotų. Pabudusi pajutau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau jutusi. Ją jaučiu dar ir dabar. Galvoju, kad jau niekada nesijausiu kaip anksčiau.

      Nežinojau, ką jai atsakyti. Ką sakome žmogui, ką tik pareiškusiam, kad kalbėjosi su Dievu? „Puiku, labai džiaugiuosi, tikriausiai buvo įdomu?“

      Net negaliu prisiminti, ką sakiau. Juk iš tikrųjų tai buvo visai nesvarbu. Patricija tikėjo tuo, ką jai teko patirti ir jos tikėjimo niekas nebūtų galėjęs sugriauti. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų gyvenime, kai sužinoti dalykai arba suvokta tiesa yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima išsakyti žodžiais. Žinojau, kad ji kaip tik išgyveno vieną iš tokių akimirkų. Esu jai be galo dėkinga, kad šia akimirka ji pasidalijo su manimi. Būtent taip ir elgiasi draugai.

      Po kelerių metų, per kuriuos persirgo dar keliomis ligomis, Patricija šią istoriją pasakojo taip pat užtikrintai kaip ir ligoninėje, kitą rytą po tos nakties. Ji niekada ja nesuabejojo, o su manimi pradėjo kur kas dažniau kalbėti apie savąjį Dievą. Būdavo, kad mums besėdint jos svetainėje ir šnekučiuojantis, jį minėdavome taip, tarsi jis būtų sėdėjęs kėdėje šalia mūsų. Kartą net žvilgtelėjau į šalia savęs stovintį supamąjį krėslą, kad įsitikinčiau, ar ten nieko nėra. Pagalvojau, kad gal taip ir elgiasi seni vieniši žmonės, bet tik ne Patricija. Ji nebuvo vieniša ir visai ne pamišėlė. Didžiausią įspūdį man darė tai, kaip Patricija kalbėjo apie Dievą. Jos balsas pritildavo ir tapdavo švelnesnis. Jį vadindavo „švelniu“, „maloniu“ ir „rūpestingu“.

      Vieną tamsų spalio rytą atsiliepusi telefonu išgirdau tuo metu darbe buvusio vyro balsą.

      – Skambinu dėl Patricijos, − tarė jis. – Esu šalia jos reanimacijos palatoje. Šį rytą jai nukritus į smegenis išsiliejo kraujas, tačiau ji vis dar sąmoninga.

      Jam dar nebaigus kalbėti mečiau telefoną, šokau į mašiną ir nulėkiau į reanimacijos palatą. Iš baimės jaučiau tokį šleikštulį, kad du kartus buvau besustojanti šalikelėje. Kol atvykau į reanimacijos palatą, Patricija jau buvo ištikta komos ir niekada iš jos taip ir nepabudo. Ją paguldė į intensyvios terapijos palatą, kurioje ji gulėjo nerodydama jokių gyvybės ženklų. Man sėdint prie jos lovos palatoje vienas po kito pasirodė jos vaikai ir anūkai, norėdami išreikšti savo pagarbą, paverkti ar pasidalyti prisiminimais apie šią nuostabią moterį.

      Pavargome laukdami ir stebėdami, ar neišvysime kokių nors jos gyvybės ženklų. Jaučiau apmaudą ir pykau ant jos Dievo, kuris, jos teigimu, buvo toks geras. Dėl vaistų, kuriuos ji vartojo iki nelaimės, ji visa buvo nusėta mėlynėmis. Jos kūnas, ir ypač veidas, atrodė lyg būtų sudaužyti beisbolo lazda. Veidą norėjosi uždengti – jis turėjo atrodyti mielas, o ne sumuštas. Jos gyvenimas buvo toks siaubingai sunkus, o matydama tas baisias dėmes, prisiminiau, kad ji tiesiogine prasme kartais būdavo talžoma – fiziškai, emociškai ir, be abejo, buvo skriaudžiama paties gyvenimo.

      Šeštąjį vakarą paprašiau draugės palydėti mane į ligoninę, kad galėčiau pabūti su Patricija. Tiesiog norėjau prisiliesti prie jos, perbraukti ranka jai per plaukus, įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Įslinkome į jos palatą jau seniai pasibaigus lankymo valandoms ir išgirdome tylų jos respiratoriaus švokštimą. Pažvelgusi į ją supratau, kad kažkas ne taip. Atsisukusi į draugę paklausiau, ar, jos nuomone, Patricija pasikeitusi. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, abejodama, ar tikėti tuo, ką mato.

      – Jos čia nebėra, – nustebusi sušnibždėjo mano draugė.

      – Žinau, – pritariau. Buvo baisu dar ką nors apie tai sakyti. Buvo įvykęs kažkoks keistas dvasinis virsmas, bet nė viena iš mūsų negalėjome suprasti, kas tiksliai. Pajutome, jei šis žodis tinkamas tokioje situacijoje, kad Patricija jau išėjo, nors jos kūnas vis dar gyveno.

      Kitą rytą gydytojas patarė jos vaikams, kad jie leistų ištraukti kvėpavimo vamzdelį, nes Patricijai nebuvo jokios vilties pasveikti. Geriau būtų ištraukti kištuką ir leisti jai išeiti. Mačiau, kaip jie visi keturi tarėsi tarpusavyje, o jų veiduose atsispindėjo išgąstis. Po kelių minučių pasikvietę mane jie paklausė, ką aš manau apie galimybę atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Net nepagalvojusi, kad turiu būti atsargi, pasakiau jiems:

      – Nebijokite, – iš pradžių tariau. – Jūsų mama nenori, kad bijotumėte. Mirtis jos negąsdino. Tą žinau, nes ji man pasakė pati. Manau, kad turite leisti jai išeiti, ji to norėtų, – kalbėjau taip užtikrintai, kaip anksčiau gal iš viso nėra tekę kalbėti. Pati buvau nustebinta savo pasitikėjimo.

      Visi keturi sutiko, kad gydytojas atjungtų kvėpavimo vamzdelį, o tada vėl kreipėsi į mane.

      – Nenorime, kad mama mirtų būdama viena. Ar galėtumėte pabūti šalia jos? – pro ašaras jie vos galėjo ištarti žodį.

      Žinoma, kad sutikau. Nes taip turi elgtis draugai. Laikydama jos kaulėtas rankas savame delne, pabučiavau jas, o gydytojas trūktelėjęs plastikinį vamzdelį nuplėšė pleistrą jai nuo veido. Girdėjau, kaip koridoriuje laukdami šnibždasi jos vaikai. Nekenčiau šios akimirkos, tačiau nenorėjau, kad ji baigtųsi. Tada pažvelgiau į jos trapų kūną, ir tuo metu nutiko keistas dalykas. Pajutau, kaip mane apima ramybė. Jos širdis plakė vis rečiau, kvėpavimas lėtėjo ir greitai sustos visai. Tačiau viskas buvo gerai, viskas gerai. Kažkas iš kažkur sakė man, kad jai gera ir saugu, kad nereikia jaudintis. Jos jau nebebuvo ir prireikė