10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus – išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia − todėl, kad jos gąsdina juos pačius.

      Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, – ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos – mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, – vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.

      Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.

      Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų

      Mūsų tikėjimas susideda iš dviejų lygmenų. Pirmasis lygmuo, kurį aš vadinu „paprastu tikėjimu“, apima žmones, kuriais pasitikime. Tikime savo vyrais, mamomis, mokytojais, mokykloje mokančiais mūsų vaikus. Nors ir pasitikime autobuso vairuotoju, savo darželinukę dukrą įsodinusios į jo vairuojamą autobusą, ar suaugusio vaiko automobilio ratus priveržusiu mechaniku, kai išlydėdamos užtrenkiame jo automobilio dureles, – kasdienius įvykius kontroliuojame kur kas mažiau negu jums atrodo. Mums reikia kitų žmonių pagalbos – reikia draugių, kurios parvestų namo mūsų vaikus, kai mes pačios negalime to padaryti, reikia gydytojų, kurie tiksliai pasakytų, kokius antibiotikus skirti mūsų sergantiems kūdikiams. Mums ištisai ko nors reikia, tik to dažnai nepastebime.

      Privalome prisipažinti sau, kad mums reikalingi žmonės, todėl tikėjimo klausimais turime elgtis išmintingai ir jiems skirti pakankamai dėmesio. Juk kai tenka rinktis, kam patikėsime savo vaikus, tampame tikrai labai dėmesingos. Daugelis iš mūsų pirmiausia pasikalba su mokytojais ir pediatrais. Sprendimus priimame tik gerai juos apgalvojusios, o kai galų gale nusprendžiame pasitikėti, suvokiame, kad nors ir puikiai atlikome visus namų darbus, rizika vis tiek išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.

      Būna tokių mamų, kurios apskritai nepasitiki kitais, nes beprotiškai bijo: tokios mamos iš pat pradžių stengiasi nusikratyti kitais žmonėmis. Jos kalba atžariai, šiurkščiai ir kiek gąsdina aplinkinius. Jos taip bijo, kad kiti nepateisins jų vilčių, jog juos atbaido vien savo požiūriu. Daugelis moterų bijo patikėti, kad jų vyrai gali uždirbti pakankamai pinigų, puikiai auklėti vaikus ar pagarbiai su jomis elgtis. Jos įsikalba sau, kad ir jai, ir jos vaikams geriausia pasikliauti tik ja viena. Jos užsisklendžia, pasmerkdamos save vienatvei ir atskirčiai, ir nors kartais tokia savijauta gali būti visai nebloga, ilgainiui neduoda nieko gero. Tokios mamos gyvena tarsi už stiklinės sienos nepasitikėdamos niekuo ir nors jos sudaro išmanių, stiprių ir visavertį gyvenimą turinčių moterų įspūdį, tačiau puikiai žino, kaip nepakeliamai sunku gyventi nepasitikint niekuo išskyrus save. Kita vertus, tarp mūsų yra ir tokių, kurios metasi į kitą kraštutinumą. Mes pernelyg tikime žmonėmis ir leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimus. Mes pasitikime aklai ir nustojame vadovautis sveika nuovoka. Draugai, vyrai ir vaikinai pasinaudoja mumis, nes mes jais per lengvai pasitikime. Paprastai taip nutinka trūkstant pasitikėjimo savimi, kai nežinome, ar mūsų sprendimai bus teisingi ir pagrįsti. Abejodamos, kaip pasielgti, pasiduodame kitų norams. Kartais tai pasiteisina, o kartais – ne. Nepriklausomai nuo pasekmių, svarbu suvokti, kad pasitikėti galime, tačiau tai turime daryti išmintingai ir apdairiai.

      Pamačius, kaip kasdien tenka pasitikėti mums brangiais žmonėmis, gali apimti nerimas ar baimė. Tačiau nereikia gąsdintis. Visoms mums kažko reikia iš kitų žmonių ir taip yra dėl to, kad iš prigimties esame priklausomos būtybės. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir mūsų vaikų yra tas, kad jiems leidžiama reikšti savo norus, nes jie yra maži. Tačiau tai nereiškia, kad su metais mūsų poreikiai mąžta. Jie paprasčiausiai susilieja su kitais, didesniais poreikiais. Kadaise išsigandus mums reikėdavo tik pavalgyti ir vėl pajusti saugumą, o dabar reikia ne tik didesnio saugumo, bet ir kantrybės bei supratimo. Pasirūpinti maistu galime ir pačios. Kol buvome vaikai, mums buvo būtina žinoti, kad mūsų tėčiams esame pačios nuostabiausios, o mamos mus myli labiau už viską pasaulyje. Kai kurios iš mūsų tai patyrė, kai kurios – ne. Tačiau iš tikrųjų mums ir dabar vis dar reikia žinoti, kad mūsų mylimi ir gerbiami žmonės žavisi mumis. Šis poreikis yra svarbiausia mūsų esybės dalis ir jis niekada neišnyksta. O jei yra poreikis, turi būti ir tikėjimas, nes tą poreikį reikia patenkinti. Kadangi pačios to padaryti negalime, pagalbos turime ieškoti kitur.

      Būdamos mamos turime gilintis į savo santykius su aplinkiniais ir atidžiai stebėti, kiek galime pasitikėti kitais. Jei norime, kad pasitikėdamos būtume laimingesnės, turime mokėti pažinti žmones, kuriais tikime. Ar jie verti pasitikėjimo, o gal jie tik ištisai mus skaudina? Jei tai patikimi žmonės, ar galime jais dar labiau pasitikėti? Turime juos vertinti ir jais rūpintis. Turime jiems jaustis dėkingos, dėkoti ir atleisti už nedideles klaidas. Tačiau jei brangūs žmonės, kuriais pasitikime, mus skaudina, pats metas padaryti tam galą. Daugelis yra neverti mūsų pasitikėjimo. Jei draugai nuolat mumis naudojasi, o mes ištisai leidžiamės skriaudžiamos, tokią draugystę reikia nutraukti. Jei tikime, kad vaikai sugebės padaryti vieną ar kitą dalyką, o jie vis pamina mūsų pasitikėjimą, tampa aišku, kad jais dar per anksti pasitikėti, todėl reikia imtis priemonių ir nustoti iš jų tikėtis to, ko jie dar negali padaryti.

      Esu tikra, kad pasitikėjimo verti daug daugiau žmonių nei mes manome. Deja, mus daug labiau traukia iškreipti nei normalūs santykiai. Tai tas pats modelis, pagal kurį atsiskleidžia vaikų jausmai mamoms. Turėdami gerą mamą, vaikai jos kartais net nepastebi, o kai kurie net pradeda elgtis šiurkščiai ar nepagarbiai. Tokio elgesio priežastis – jų jaučiamas komfortas – vaikai žino, kad mamos turi juos mylėti. Jos visuomet turi būti greta, nes iš savo patirties jie žino, kad taip ir būna. Todėl jie priima mus kaip savaime suprantamą dalyką, juk daugelis iš mūsų laikome visas keturias namų kertes ir visuomet esame šalia. Vienišų mamų daugiau nei vienišų tėčių. Mamos niekada nepalieka. Tokio paties požiūrio į patikimą žmogų laikosi ir daugelis iš mūsų. Brangius žmones priimame kaip savaime suprantamą dalyką