10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

gauti reikiamos pagalbos, o ji tiesiog mėgo paaugles. Ji pati turėjo paauglę dukrą ir buvo didžiulio grožio salono savininkė. Pakalbėjusios išsiskyrėme kas sau.

      Kartą po trejų metų netikėtai sugalvojau jai paskambinti. Jai mirkstant vonioje, aš jos vėl paklausiau, ką „mes“ darysime šiuo klausimu. Atrodė, kad nuskriaustos paauglės niekam nerūpi. Po metų ji jau buvo surinkusi šešis šimtus tūkstančių dolerių paauglių pagalbos centrui įsteigti. Lig šiol per devynerius metus šiame centre buvo apsistoję daugybė vaikinų ir merginų, kur jiems buvo suteikta visapusiška reabilitacija. Elė buvo verslininkė, turinti plaukų stilistės profesiją, mylinti mama, tačiau jos pašaukimas buvo padėti paaugliams. Ji jums papasakotų, kad dirbdama su vaikais širdyje jaučia ypatingą pasitenkinimą.

      Kad pavyko atrasti gilesnį savo gyvenimo tikslą, tampa aišku tuomet, kai neskaičiuojame už atliekamą darbą gaunamų pinigų, nesiekiame padaryti įspūdžio kitiems ir galime dirbti neskaičiuodamos valandų. Gyvenime atradusios savo pašaukimą, dirbame su užsidegimu ir juntame, kad „sėdime savo rogėse“. Tikiu, kad šie gebėjimai gaunami iš aukščiau ir dalijami iš paties Dievo rankų.

      Reikia pabrėžti du labai svarbius dalykus. Pirma, mūsų unikalūs gebėjimai ir jų panaudojimas už šeimos ribų nėra svarbiau už motinystę; tai tiesiog kitokia veikla. Esame ne vien mamos, esame moterys, todėl mūsų vertę apibrėžia ir motinystė, ir kiti turimi gebėjimai. Tai du atskiri, vienodai svarbūs dalykai.

      Antra, šių savyje neatrastų talentų ieškojimas gali pasirodyti pernelyg didele našta toms mamoms, kurios vos suspėja padaryti visus dienos darbus. Kam iš viso pradėti galvoti, kur galėtume pasireikšti, kai nelieka laiko būtiniausiems darbams? Argi tai ne tuščias laiko švaistymas? Ne, nes visi mūsų gebėjimai nebūtinai turi būti panaudoti dabar pat. Svarbiausia žinoti, kad dažnai iššvaistome pernelyg daug laiko užsiimdami tais dalykais, kurie iš viso neverti dėmesio, nes išveda mus iš tikrojo kelio. Nebesugebame įžvelgti gilesnių gyvenimo tikslų – išauginti gerus vaikus ir panaudoti savo gebėjimus taip, kad aplinkinių gyvenimas taptų geresnis. Tik tuomet, kai nuspręsime, kas yra svarbiausia, vardan kokių tikslų atėjome į šį pasaulį, tuomet ir tik tuomet įsisąmoninsime tikrąją savo – mamos ir moters – vertę. Geriausia, ką galime padaryti bet kuriuo metu – tai suvokti, kad mamomis privalome būti dabar, o jei bus lemta pasinaudoti kitais savo gebėjimais, kad padėtume kitiems, tinkama galimybė atsiras, kai ateis laikas.

      Ką apie savivertę sužinojau iš Džulianos

      Kaskart, kai Džuliana atvesdavo apžiūrėti savo vaikus, jos laikysenoje kažkas patraukdavo mano dėmesį. Ji gimusi Japonijoje, ištekėjusi už amerikiečio, abu jos vaikai nuostabūs: vešlūs saldymedžio atspalvio plaukai, rusvos akys ir tobula oda. Tačiau mano susižavėjimą kėlė ne jos gebėjimas gimdyti įstabiai gražius vaikus, o laikysena – ji tiesiog spinduliavo pasitikėjimu savimi. Joje nebuvo nė kruopelytės arogancijos, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad ji nuoširdžiai myli save ir savo gyvenimą. Jos apranga nebuvo išskirtinė, ji niekada nesipuikavo būreliais, kuriuos lanko jos vaikai. Man paklausus apie vaikų mokslus ir elgesį, ji nei gyrėsi, nei atsiprašinėjo. Tačiau pasakojo, ką su jais veikia ir kaip jiems visiems gera drauge. Savo praktikoje tokius pasakojimus girdžiu retai. Paprastai mamos puola vardyti savo vaikų lankomus sporto, literatūros būrelius, dailės ar muzikos užsiėmimus, o po to visuomet sunkiai atsidūsta, tikėdamosi, kad jas užjausiu dėl sunkaus gyvenimo.

      Daug metų bandžiau suprasti, kuo gyvena Džuliana. Norėjau išsiaiškinti, kokia vidinė jėga leidžia jai jaustis tokiai ramiai ir laimingai, nors gyvena įprastinį užimto žmogaus gyvenimą. Gal ji tiesiog viena iš tų laimingų mamų, nuo prigimties pasižyminčių optimistiniu, dalykišku požiūriu į gyvenimą ir sugebančių tiesiog eiti pirmyn nekreipiant dėmesio į užklupusius sunkumus? O gal yra dar kas nors?

      Ji vienos didelės įmonės finansininkė ir dirba namie puse etato. Gal ji puikiai nusiteikusi tiesiog dėl to, kad mėgsta savo darbą? O gal dėl sėkmingos santuokos? Galbūt jos vyras − vienas iš tų vyrukų, kurie dievina savo žmoną ir vaikus, namie dirba daugiau nei kiti, o žmoną mielai išleidžia pasimatyti su draugėmis? Kažin. Tuomet toptelėjo mintis, kad galbūt jos vaikai nepaprastai mieli. Gal jie nuo pat pirmų dienų puikiai miega naktimis, nesipyksta nei su ja, nei tarpusavyje. Bet juk aš juos pažįstu ir matau, kad taip nėra. Nepavykus išsiaiškinti jos vidinės ramybės priežasčių ir suprasti, kodėl ji akivaizdžiai nepavydi kitoms moterims (mano akivaizdoje ji dažnai žerdavo pagyras savo draugėms), pasidaviau ir vieną dieną tiesiai jos paklausiau, kodėl ji atrodo tokia laiminga.

      Džulianos atsakymas mane nustebino. Kaip kuklus žmogus nesupranta, kodėl kiti gali manyti jį esant kuklų, taip ir Džuliana negalėjo suprasti mano klausimo apie jos laimę. Laimės pojūtis − toks neatsiejamas nuo visos jos esybės, kad jai ir į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kiti gali tai pastebėti. Todėl man uždavus tokį klausimą, iš nustebimo ji ne iš karto sumojo, ką atsakyti.

      – Na, man atrodo, kad mano gyvenimas – nepaprastai puikus, – prakalbo ji. – Myliu savo vaikus, mano tėvai – gyvi ir sveiki, o mano vyras – labai supratingas.

      Pradžia nebloga, bet tą patį galėtų pasakyti daugelis mamų. Todėl norėjau išgirsti daugiau.

      – Susidaro įspūdis, kad jūs nenorite konkuruoti su kitais, atrodo, kad jums iš tiesų linksma leisti laiką su savo vaikais, ir nesakyčiau, kad jie būtų išlepinti. Jie visuomet pagarbiai, tačiau natūraliai, elgiasi ir su jumis, ir su manimi. Pasakykite, kaip jums tai pavyksta, kad apie tai galėtų sužinoti ir kitos mamos? (Iš tikrųjų norėjosi pasakyti „ir aš“.)

      – Manau, kad esu panaši į savo mamą. Jai patiko būti mama. Mes su seserimis buvome svarbiausios jos gyvenime ir ji mielai leisdavo laiką su mumis. Niekada nesijutau verčiama būti kitokia negu esu ir visuomet žinojau, kad jai su mumis smagu. Dievinau savo mamą. Be galo džiaugiausi, kad ji taip rūpinosi manimi ir seserimis, ir tikriausiai iš jos išmokau suprasti, kad būti gera mama – nepaprastai džiugu. Kai susilaukiau savo vaikų, norėjau būti tokia kaip ji ir manau, kad man pavyko. Tai labai paprasta – tiesiog mėgaujuosi motinyste. Džeidei ir Tomui esu svarbiausias žmogus gyvenime ir man gera tą žinoti. – Ji nutilo, nebūdama tikra, ar išsamiai atsakė į mano klausimus.

      – Ar kada nors jums kyla noras gyventi kitaip – turėti kitokį darbą, daugiau draugų, skirti laiko sau? – Atrodė, kad desperatiškai ieškau tinkamo klausimo, kad savo atsakymais ji galėtų numaldyti mano troškimą tiksliai išsiaiškinti, kaip ji sugeba būti laiminga.

      – Ne. Esu gera mama, jaučiuosi reikalinga šiems dviem vaikiūkščiams. Manau, kad išties esu jiems nepakeičiama ir šis jausmas tikriausiai atėjo iš vaikystės, kai man nepakeičiama buvo mano mama (ir vis dar tebėra iki šiol). Šiuo metu man daugiau nieko nereikia. Žinau, kad jiems ūgtelėjus, galėsiu vėl visą dieną dirbti finansų srityje, tačiau šiuo metu tai, ką duodu šiems dviem beždžioniukams, man svarbiau už bet ką. Tiesiog toks mano požiūris.

      Mintyse atgaivinusi pokalbį su Džuliana supratau, kas teikia jai tokį didžiulį pasitenkinimą ir kodėl jos gyvenime nėra įtampos. Ji suvokia, ko yra verta Džeidei ir Tomui. Ji tą supranta, jaučiasi nepakeičiama ir dėl to neatsiprašinėja. Ji netrukdo sau įsisąmoninti savo svarbos, o būtent to daugelis mamų ir negali padaryti. Nenorime prisipažinti, kad esame svarbios ir išskirtinės savo vaikams. Džuliana džiaugsmą pajuto sugebėjusi suprasti savo – mamos – svarbą ir dėl savo įsitikinimų niekam nesiteisina.

      Geriau ją pažinusi, supratau, kas pirmiausia mane joje sužavėjo. Tikrąją savo vertę žinanti mama labiau pasitiki savimi. Ji nubrėžia ribas savo vaikams, vyrui ir sau pačiai, dėl to gyvenimas tampa lengvesnis. Ji mažiau nervinasi ir nejaučia ypatingo reikalo varžytis su kitomis moterimis, nes giliai viduje pati sau patinka. Be to, savo vertę žinančios mamos į pasaulį žvelgia plačiau, nes žino, kad jos visuomet liks mamomis, tačiau vieną dieną intensyvaus auklėjimo laikotarpis baigsis ir jos galės leisti nevaržomai atsiskleisti