10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

juo, kurio net nematome, atrodo neįveikiama užduotis. Pasitikėti Dievu – kur kas sunkiau, nes reikalingas tikėjimas – tikėjimas, kad jis egzistuoja ir kad mūsų prašymai bus išgirsti. Tokioms mamoms kaip aš, kurios mėgsta būti už viską atsakingos, išsiugdyti tokį tikėjimą nėra paprasta, tačiau stengtis reikia.

      Medicininiai tyrimai rodo, kad Dievu tikintys žmonės gyvena ilgiau, labiau mėgaujasi gyvenimu ir yra sveikesni. Jie rečiau kenčia nuo depresijos ir išaugina sveikesnius vaikus. Atlikta daug tyrimų siekiant nustatyti, kokį poveikį moterų sveikatai turi maldos. Taip pat atlikti tyrimai su vaikais, vertinant, kaip tikėjimas veikia jų gyvenimą ir net kaip jų tėvų tikėjimas ir religinis elgesys turi įtakos jų fizinei ir emocinei būklei. Tačiau abejoju, ar tikėjimo ir jo poveikio mamoms medicininiai tyrimai įtikintų daugelį žmonių. Mums reikia žinoti tiksliau. Norime žinoti, ar tikėjimas padeda ir ar Dievas iš tikrųjų yra, ar jis išklauso mūsų maldų, nes mums tai atrodo svarbiau už klinikinius tyrimus… ir kur kas asmeniškiau.

      Taigi, išsiaiškinkime keletą dalykų. Tikėjimas – ne tas pats kas religija. Tikėjimas – tai labai asmeniškas pojūtis. Tikėdamos Dievu priimame tam tikras tikėjimo tiesas, kurios gali būti nepaprastai naudingos mamoms. Pavyzdžiui, žydams ir krikščionims dešimt Dievo įsakymų yra teisingos gyvensenos pagrindas. Sekmadieninėje mokykloje vesdama pamokas sakydavau, kad dešimt Dievo įsakymų – tai Dievo pamokos, iš kurių sužinome dešimt geriausios gyvensenos principų. Vaikams buvo aišku, kad Dievas šiuos įsakymus perdavė savo žmonėms, kad jie išmoktų būti laimingesni. Daugelyje religijų propaguojama monogamija ir seksualinis susilaikymas iki santuokos. Tai sugalvota ne šiaip sau ir ypač aktualu šiandieninėje visuomenėje. Per anksti lytinį gyvenimą pradėję vaikai žaloja savo sveikatą. Jiems kyla didesnė depresijos ir įvairių ligų rizika – šia tema aktyviai rašau jau daug metų.

      Tačiau tikėti verta ir dėl daugelio kitų priežasčių. Gyvenime būna akimirkų, kai degame noru žinoti keletą esminių dalykų. Trokštame suprasti, ar Dievas girdi mūsų maldas, kai prašome padėti savo mirštančiam vaikui. Norime žinoti, ar jis bus pakankamai gailestingas, kad leistų mums gyventi susirgus krūties vėžiu, o laidodami savo tėvus klausiame savęs, ar jiems viskas taip ir pasibaigė žemiškuoju gyvenimu. Turime tai žinoti.

      Biblijoje sakoma, kad tikėjimas – „tai įsitikinimas, kad tai, ko trokštame, išsipildys, ir tvirtas žinojimas, kad egzistuoja tai, ko nematome“. Man patinka šis posakis. Manau, kad jis labai prasmingai susieja tikėjimą ir troškimus. Tikėjimas tarsi savaime byloja apie įsitikinimą, tačiau neatsiejama šio žodžio potekstė – abejonė. Man patinka ši Biblijos vieta, nes šių žodžių autorius, regis, suprato šią prieštarą. Jis pabrėžia, kad, tikėdami Dievu, turime abejonių, bet net ir abejodami vis tiek nenustojame tikėję.

      Įsitikinimas – sveikintinas dalykas. Prieš tai buvusioje pa-straipoje paminėtas įsitikinimas, kad mūsų troškimai išsipildys. Ko dažniausiai trokšta mamos? Labai apibendrintai galima teigti, kad visos norime, jog mūsų ir mūsų vaikų gyvenimas klostytųsi gerai. Tikimės, kad jau visai greitai ir mums nutiks kas nors gera, nes gyvenimas – nelengvas. Mačiau daugybę kenčiančių mamų, pačiai teko išgyventi nemažai sunkių akimirkų, todėl tikrai žinau, ko visa širdimi trokštu – kad Dievas manęs neapleistų ir kad mano gyvenime būtų šviesių dienų. Teko stebėti, kaip tikėjimas pakeitė mano, mano pacienčių ir mano draugių gyvenimą – apie tai papasakosiu tolesniuose šio skyriaus puslapiuose.

      Mes, mamos, norime būti tikros dėl kai kurių dalykų, nes pati mūsų prigimtis iš gyvenimo reikalauja aiškumo – jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaikų. Susidūrusios su tomis savo gyvenimo sritimis, kurių negalime kontroliuoti, ieškome, kas galėtų mums suteikti stabilumo ir aiškumo. Štai kodėl mums tokia aktuali ši Biblijos vieta – joje kalbama apie tai, kad galime būti tikros tuo, ko nematome. Iš šio pasakymo suprantu, kad galime būti įsitikinusios Dievo ir dvasinio pasaulio egzistavimu. Šie žodžiai mus taip pat moko pasitikėti. Patikėjusios jais, išmoksime pasitikėti Dievu ir žinosime, kad išsakydamos jam savo prašymus nebūsime atstumtos.

      Tačiau tikėti sunku, nes žinome, kad ne viskas, ko trokštame, išsipildo. Todėl kyla natūralus klausimas – gal šių žodžių autorius praradęs sveiką protą? Kaip galime būti tikros, kad mūsų troškimai bus įvykdyti, kai žinome, jog kai kurių norų neįmanoma išpildyti? Kažkas čia ne taip. Todėl turime mąstyti plačiau. Visai nesistengiu pasipuikuoti savo teologinėmis žiniomis, tiesiog bandau įsigilinti į keletą žodžių apie tikėjimą. Ar tik nusiviliame ne dėl to, kad trokštame ne to, ko mums reikia? Tai vienintelis paaiškinimas, kurį galiu sugalvoti.

      Jei mums sakoma, kad tikrai gausime viską, ko reikia, ar tai nereiškia, jog mūsų poreikiai didesni negu manome? Gal prašydamos, kad vaikai pasveiktų, taip pat tikimės, kad net ir jiems nepasveikus, sugebėsime gyventi toliau be jų? Gal autorius žino, kad iš tikrųjų mums reikia tik vilties, jog viskas bus gerai? Mes norime tikėti, kad būsime paguostos, nuramintos, ir žinosime, jog gerasis Dievas viskuo pasirūpins, įvykus nelaimei.

      Jei tikėti – reiškia giliai širdyje žinoti, kad galime saugiai puoselėti viltį ir kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys, tuomet tai ne taip ir sudėtinga. Galime sau leisti patikėti, kad Dievas neapleis mūsų. Galime ir netikėti, bet kas iš to? Tai reikštų manyti, kad turėti vilties – absurdiška ir nieko gera nelaukti. Toks požiūris tikrai ne man.

      Antrojoje posakio dalyje teigiama, kad tikėjimas – tai „tvirtas žinojimas, jog egzistuoja tai, ko nematome“. Gal ir klystu, tačiau manau, kad šią dalį mums, mamoms, lengviau suprasti. Mes pripažįstame, kad gali būti mums nematomas dvasinis pasaulis. Mes intuityviai jaučiame dvasinius dalykus. Iš prigimties tiesiog žinome, kad gyvenime ne viskas matoma. Pažiūrėkime, kaip gyvena vabzdžiai. Judėdami vandens telkinių paviršiumi, jie ieškosi maisto. Aišku, vabzdžiai – maži padarai, tačiau ir patys to nesuvokdami, jie visi jaučia aukštesnį savo būties tikslą. Tikrai nenoriu teigti, kad vabzdžiai turi sielą, tačiau stebint juos nejučia pradedi mąstyti apie aukštesnes, mums nematomas, jėgas, valdančias net ir pačius mažiausius sutvėrimus ir leidžiančias jiems daryti neįtikėtinai nuostabius dalykus. Jei jau tų jėgų įtaka tokia akivaizdi vabzdžių gyvenime, kiek kartų didesnį poveikį patiria žmonės – dvasingos būtybės?

      Tikėjimas – tai ne religija

      Kai kuriems religingais save vadinantiems žmonėms nepatiks tai, ką dabar pasakysiu: norint būti religingam nereikia tikėti. Reikia tik drausmės. Kiekviena iš mūsų gali išmokti taisykles ir pasiryžti jų laikytis – ar bent jau pabandyti jų laikytis. Su visa pagarba tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė religinių ir teologinių tiesų skelbimui savo sekėjams, noriu pasakyti: teologija, biblinės tiesos, katekizmas ir apologetika – nepaprastai svarbu, tačiau tai tik viena tikėjimo pusė. Iš pat pradžių reikia suprasti, kad religija ir tikėjimas nėra vienas ir tas pats ir, tiesą sakant, gali būti labai nutolę vienas nuo kito.

      Religija – tai ryšys tarp dviejų žmonių, tikėjimas – ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Žinoma, Dievas sukūrė taisykles žmonijai, tačiau taisyklių laikymasis niekada nepakeis nuoširdaus tikėjimo. Religija ne visuomet yra asmeninis potyris, o tikėjimas gali būti tik toks. Galime diskutuoti, kas yra tikėjimas ir kaip jį reikėtų išreikšti, tačiau tik tikintis žmogus baigiantis dienai gali pasakyti, ką jautė. Tikėjimo neįmanoma dirbtinai demonstruoti, negalima varžytis tarpusavyje, kas geriau tiki. Jis – pernelyg neapčiuopiamas, pernelyg paslaptingas. Tikriausiai tuo jis man ir žavus.

      Religija reikalauja laikytis tikėjimo taisyklių, o tikėjimas – tai apsisprendimas kažką gauti iš Dievo. Vaikai iš savo tėvų gauna meilę, šilumą ir išlaikymą, tačiau mamos pamiršta, kad ir pačios yra vaikai. Mes ištisai duodame, tačiau tikėjimas liepia mums nusiraminti ir išmokti „gauti iš Dievo“.

      Įdomu, kad, kaip rodo tyrimai, vargingiau gyvenančios mamos yra religingesnės už turtingesnes mamas. Tačiau pasiturinčios moterys dažniau dalyvauja religinėse apeigose. Tai suprantama.