Melo žmonės. Morgan Scott Peck

kad saulėlydžio meto nemėgstate todėl, kad tai – dienos mirtis, kuri jums primena apie jūsų paties mirtį? Mirtis jums kelia siaubą. Tai suprantama. Aš irgi bijau. Tačiau jūs stengiatės pabėgti nuo to siaubo, o ne jį įveikti. Bėda ne ta, kad galvojate apie mirtį, bet kaip tai darote. Kad ir kokią baimę keltų mirtis, kol neišmoksite apie ją galvoti sąmoningai, tol galvosite nesąmoningai – per jus užplūstančias įkyrias mintis.

      Tačiau kad ir kaip stengiausi visa tai išaiškinti Džordžui, jis nerodė jokio noro į tai gilintis.

      O atsikratyti jį persekiojančių įkyrių minčių jam rūpėjo kuo greičiau. Nors jis mieliau kalbėdavo apie šias kankinančias mintis, o ne apie mirtį ar savo susvetimėjimą šeimoje, buvo akivaizdu, kad tos mintys jį labai vargina. Jis įprato man skambinti iš automobilio kaskart, vos tik jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis.

      – Gydytojau, – sakydavo jis, – esu Rolyje[8], ir jau porą valandų ramybės man neduoda dar viena mintis. Pažadėjau Glorijai, kad laiku grįšiu vakarienės, tačiau niekaip nespėsiu, jei teks grįžti atgal. Nebežinau, ką daryti. Noriu važiuoti namo, bet jaučiu, kad privalau grįžti. Prašau, gydytojau, padėkite man, pasakykite, ką daryti. Liepkite man nevažiuoti, įtikinkite nepasiduoti šiam troškimui.

      Kaskart kantriai aiškindavau, kad negaliu jam nurodinėti, kaip elgtis, kad neturiu galių įtikinti jį ką nors daryti, kad tik jis pats gali apsispręsti ir kad, prašydamas nuspręsti už jį, tik dar labiau pakenktų sau.

      Tačiau mano žodžiai neįtikindavo. Per kiekvieną užsiėmimą jis imdavo priešgyniauti.

      – Gydytojau, tikrai žinau, kad jei man lieptumėte nevažiuoti atgal, tai ir nevažiuočiau. Man taip palengvėtų. Nesuprantu, kodėl nepadedate, o tik ištisai tvirtinate negalįs nurodinėti, kaip man elgtis. Bet juk dėl to ir lankausi pas jus – kad padėtumėte, bet pagalbos iš jūsų nesulaukiu. Nežinau, kodėl man esate toks žiaurus, tarsi visai nenorėtumėte padėti. Tvirtinate, kad turiu pats apsispręsti, bet kaip tik to ir negaliu padaryti, argi nesuprantate? Nematote, kaip kankinuosi? Argi nenorite padėti? – aimanuodavo jis.

      Kiekvieną savaitę viskas kartodavosi iš pradžių. Džordžo būklė pastebimai prastėjo. Jam prasidėjo viduriavimas, jis neteko dar daugiau svorio ir atrodė dar labiau sulysęs. Jis beveik nuolat verkšlendavo, svarstydamas, ar nereikėtų kreiptis į kitą psichiatrą. Aš ir pats pradėjau abejoti, ar einu teisingu keliu. Atrodė, kad netrukus Džordžą teks guldyti į ligoninę.

      Tačiau kaip tik tada kažkas netikėtai pasikeitė. Vieną rytą, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo terapinių užsiėmimų pradžios, į kabinetą Džordžas įžengė švilpaudamas; buvo akivaizdu, kad jis puikiai nusiteikęs. Iš karto užsiminiau, kad jis atrodo geriau.

      – Taip, šiandien išties jaučiuosi gerai, – pritarė Džordžas. – Net nežinau, kodėl. Štai jau keturias dienas manęs nevargina jokios įkyrios mintys. Gal dėl to man ir geriau. Galbūt tunelio gale pagaliau išvysiu šviesą.

      Nors įkyrių minčių ir neliko, Džordžas vis tiek nebuvo nusiteikęs kalbėti apie skaudžius asmeninio gyvenimo ar vaikystės išgyvenimus. Jo laikysena vėl buvo atsaini, ir į mano užduodamus klausimus atsakinėjo paviršutiniškai, nenorėdamas į juos gilintis. O tada prieš pat užsiėmimų pabaigą nei iš šio, nei iš to paklausė:

      – Gydytojau, ar tikite velniu?

      – Keistas klausimas, – atsakiau. – Ir labai sunkus. Kodėl klausiate?

      – Šiaip, tiesiog įdomu žinoti.

      – Neišsisukinėkite, – nenusileidau. – Žinote, dėl ko klausiate.

      – Tikriausiai tik todėl, kad tenka daug skaityti apie visus tuos keistus šėtono garbinimo ritualus. Pavyzdžiui, apie tas keistas grupuotes San Fransiske. Dabar apie jas daug rašo laikraščiuose.

      – Tai jau taip, – pritariau. – Bet kodėl apie tai užsiminėte? Kodėl apie tai pagalvojote šįryt, būtent dabar per mudviejų užsiėmimą?

      – Iš kur man žinoti? – klausimu atsakė jis ir atrodė kiek susierzinęs. – Tiesiog atėjo tokia mintis. Prašėte manęs pasakyti viską, kas tik šaus į galvą. Taip ir padariau. Tik stengiuosi elgtis, kaip reikia. Pagalvojau ir pasakiau jums, o kodėl pagalvojau, nežinau.

      Regis, nebeliko apie ką kalbėti. Mūsų užsiėmimo laikas baigėsi, ir šio klausimo daugiau nebeaptarinėjome. Per kitą apsilankymą Džordžas vis dar jautėsi gerai. Jis priaugo kelis kilogramus svorio ir nebeatrodė perkaręs.

      – Prieš dvi dienas mano galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, – pranešė jis, – tačiau dėl jos nesikankinau. Pasakiau sau, kad nebeleisiu šioms kvailoms mintims daugiau manęs valdyti. Akivaizdu, kad jos beprasmės. Na gerai, tegu ir teks mirti šiandien ar rytoj – na ir ką? Man net nebesinorėjo grįžti atgal. Apie tai beveik net nepagalvojau. Kodėl reikėtų važiuoti atgal dėl tokių kvailysčių? Pradedu manyti, kad gal pagaliau būsiu išsprendęs šią problemą.

      Kadangi jis jau nebesistengė taip atkakliai analizuoti savo įkyrių minčių, dar kartą pabandžiau užvesti kalbą apie esmines jo vedybinio gyvenimo problemas. Tačiau ši „kietuolio Džo“ laikysena buvo neįveikiama, į visus klausimus jis atsakinėjo labai paviršutiniškai. Mane apėmė keista nuojauta. Atrodė, kad Džordžo būklė išties pagerėjo. Įprastai būčiau tuo apsidžiaugęs, tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kas lėmė tokias permainas. Nepasikeitė nei jo gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Tai kodėl jis pasijuto geriau? Savo nerimą pasistengiau nuginti kuo toliau.

      Kitas mudviejų užsiėmimas turėjo vykti vakare. Į kabinetą Džordžas įžengė puikiai nusiteikęs, o kietuolio Džo laikysena buvo kaip niekada akivaizdi. Kaip paprastai, leidau jam pradėti pokalbį. Trumpai patylėjęs, kone atsainiai, nėmaž nesijaudindamas, jis tarė:

      – Manau, kad turėčiau kai ką jums pasakyti.

      – Štai kaip?

      – Suprantate, paskutiniu metu jaučiuosi daug geriau, bet nepasakiau jums, kodėl.

      – Aha.

      – Pamenate, prieš porą užsiėmimų paklausiau, ar tikite velniu, o jums buvo įdomu, kodėl apie tai pagalvojau? Tikriausiai kalbėdamas su jumis nebuvau visiškai atviras. Žinau kodėl, bet nenorėjau pasirodyti kvailys.

      – Tęskite.

      – Ir dabar dar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet supraskite, jūs man nenorėjote padėti. Nė piršto nepakrutinote, kad atkalbėtumėte mane nuo grįžimo į tas vietas, kur būdavo šmėstelėjusi mintis. Man teko ko nors griebtis, kad galėčiau atsispirti įkyriems norams. Taigi, taip ir padariau.

      – Padarėte ką? – paklausiau.

      – Sudariau sandėrį su velniu. Žinoma, iš tikrųjų velniu netikiu, bet kažko juk reikėjo griebtis, ar ne? Taigi, susitarimas yra toks: jei nesugebėsiu atsispirti pagundai grįžti atgal, tai velnias padarys taip, kad mano mintis išsipildytų. Suprantate?

      – Ne visai, – atsakiau.

      – Pavyzdžiui, kažkurią dieną, man važiuojant pro Čapel Hilį[9], šmėstelėjo tokia mintis: KAI KITĄ KARTĄ VAŽIUOSI ŠIUO KELIU, NULĖKSI NUO KRANTINĖS IR UŽSIMUŠI. Įprastai dėl to būčiau nervinęsis porą valandų ir galų gale vis tiek būčiau grįžęs prie tos krantinės tik tam, kad įsitikinčiau, jog taip neįvyks. Juk taip, ar ne? Tačiau sudaręs tokį sandėrį grįžti jau nebegalėjau, nes pagal susitarimą, man grįžus atgal, velnias pasirūpintų, kad, nulėkęs nuo krantinės, žūčiau. Žinant, kad mirsiu, nebėra jokio stimulo ten grįžti. Netgi priešingai – žinau, dėl ko negaliu to daryti. Ar dabar aišku?

      – Patį principą suprantu, – atsargiai tariau.

      – Ir

8

Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)

9

Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)