Melo žmonės. Morgan Scott Peck

į ligoninę, netgi gyvenome pas juos. Ypač mylėjau močiutę.

      Beje, pasakodamas apie ją kaip tik prisiminiau vieną dalyką, kuris man atėjo į galvą po paskutinio mūsų susitikimo. Po mudviejų pokalbio apie kompulsinius norus prisiminiau, kad toks kompulsinis elgesys pasireiškė ir tuomet, kai buvau trylikos. Neprisimenu, nuo ko viskas prasidėjo, bet įteigiau sau, kad jei kasdien nepaliesiu vieno tokio akmens, močiutė mirs. Tai nebuvo sunku. Akmuo gulėjo prie kelio, kuriuo iš mokyklos grįždavau namo, todėl reikėdavo tik nepamiršti jo paliesti. Sunkiau būdavo savaitgaliais, kai tekdavo atrasti laiko kasdien nubėgti prie to akmens. Vis dėlto gal po kokių metų viskas baigėsi. Nežinau, kaip tai pavyko, tiesiog šis įsitikinimas praėjo savaime tarsi tam tikras gyvenimo tarpsnis.

      Todėl ir dabar galvoju, kad pastaruoju metu mane persekiojančios įkyrios mintys ir norai irgi išnyks savaime. Jau sakiau, kad po paskutinio mūsų susitikimo tokios mintys manęs neaplankė nė karto. Galvoju, kad gal tuo viskas ir baigsis. Galbūt viskas, ko man reikėjo, – tai išsikalbėti su jumis, kaip prieš kelias dienas. Už tai esu jums nepaprastai dėkingas. Net neįsivaizduojate, kaip man palengvėjo sužinojus, kad nesikraustau iš proto ir kad kitus žmones taip pat užvaldo įvairios keistos mintys. Man atrodo, kad visos bėdos ir baigėsi būtent tada, kai mane nuraminote. Abejoju, ar man reikia (kaip ten ji vadinasi?) psichoanalizės. Sutinku, kad dabar apie tai spręsti dar anksti, bet man atrodo, kad tai yra pernelyg ilgas ir brangus užsiėmimas, žinant, kad viskas praeis savaime. Todėl manau, kad daugiau susitikimų man neprireiks. Pažiūrėkime, kas bus toliau. Jei įkyrios mintys ir norai mane ir vėl ims persekioti, užsirašysiu į terapinius užsiėmimus, tačiau kol kas būčiau linkęs viską palikti taip, kaip yra.

      Atsargiai pabandžiau Džordžą perkalbėti. Pasakiau, kad, mano nuomone, jo gyvenimas niekaip iš esmės nepasikeitė ir kad turiu pagrindo manyti, jog vienaip ar kitaip šios ligos simptomai netrukus vėl išryškės. Vis dėlto pasakiau suprantantis jo norą palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau, ir patikinau, kad prireikus mielai su juo susitiksiu. Jis buvo tvirtai apsisprendęs ir akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs pradėti terapinio gydymo, kol jautėsi gerai. Nebuvo prasmės bandyti jį nuginčyti. Vienintelė protinga išeitis buvo ramiai palaukti.

      Ilgai laukti neteko.

      Džordžas paskambino po dviejų dienų ir it paklaikęs ėmė pasakoti:

      – Buvote visiškai teisus, gydytojau, mane vėl persekioja tos mintys. Vakar grįžtant iš prekybos agentų pasitarimo, pavažiavus vos kelis kilometrus už staigaus kelio posūkio, staiga pagalvojau: TU PARTRENKEI IR UŽMUŠEI PĖSČIĄJĮ, KURIS STOVĖJO ŠALIKELĖJE, KAI ĮSUKAI IŠ POSŪKIO. Žinojau, kad tai vėl tokia pati absurdiška mintis. Jei tikrai būčiau ką nors partrenkęs, būčiau pajutęs arba išgirdęs smūgį. Tačiau šios minties nepajėgiau atsikratyti. Įsivaizdavau šalikelės griovyje gulintį kūną, be paliovos galvojau, kad galbūt jis dar gyvas ir laukia pagalbos. Pradėjau jaudintis, kad būsiu apkaltintas pabėgimu iš avarijos vietos. Galų gale, kai jau buvau beveik prie pat namų, supratau, kad neištversiu. Todėl apsisukęs grįžau atgal aštuoniasdešimt kilometrų iki to posūkio. Suprantama, neradau jokio kūno ir jokių avarijos ženklų, jokių kraujo žymių žolėje. Lengviau atsikvėpiau. Bet daugiau taip gyventi nebegaliu. Turbūt buvote teisus. Ko gero, man vis dėlto prireiks tos psichoanalizės.

      Taigi, Džordžas užsirašė į terapinius užsiėmimus ir lankė juos todėl, kad įkyrios mintys ir norai jo niekaip neapleido. Per kitus tris mėnesius, kol pas mane lankėsi dukart per savaitę, jo galvoje kilo dar daug įvairių minčių. Dauguma įspėjo apie jo paties mirtį, o kartais jam atrodydavo, kad taps kito žmogaus mirties priežastimi arba bus apkaltintas nusikaltimu. Ir kaskart po ilgesnių ar trumpesnių vidinių dvejonių, siekdamas nusiraminti, Džordžas neištvėręs grįždavo ten, kur būdavo šmėstelėjusi ta mintis. Jo kankynė tęsėsi.

      Per pirmus tris mudviejų susitikimų mėnesius pamažu supratau, kad Džordžo gyvenime yra daug didesnių bėdų negu įkyrios mintys. Jo seksualinis gyvenimas, kuris, kaip jis pats tvirtino, buvo puikus, pasirodė esąs katastrofiškas. Jiedu su Glorija intymiai suartėdavo kartą per pusantro mėnesio, kai abu būdavo girti, o jų mylėjimasis labiau primindavo šiurkščią, skubotą gyvulišką sueitį. Pasirodė, kad Glorijos „šlykštus elgesys“ tęsdavosi ištisomis savaitėmis. Pasikalbėjęs su ja supratau, kad ji apimta sunkios depresijos ir pilna neapykantos Džordžui, kurį laiko „verkšlenančiu ištiža“. Džordžas, savo ruožtu, netrukus pradėjo aršiai piktintis Glorija, kurią vadino egoiste, visai nesugebančia atjausti ir mylėti. Jis buvo visiškai nutolęs nuo dviejų vyresniųjų vaikų, Deboros ir Džordžo jaunesniojo, ir tvirtino, kad būtent Glorija nuteikė juos prieš jį. Iš visų šeimos narių jis gerai sutardavo tik su Kristoferiu, nors ir suprato, kad tikriausiai pernelyg lepina sūnų, siekdamas žūtbūt „ištraukti jį iš Glorijos nagų“.

      Nors Džordžas iš pat pradžių prisipažino, kad jo vaikystė nebuvo tobula, kai paprašiau prisiminti įvairias smulkmenas, pamažu ėmė suvokti, kad skaudžių ir gąsdinančių potyrių buvo kur kas daugiau, nei jam norėjosi manyti. Pavyzdžiui, prisiminė, kaip per aštuntąjį gimtadienį tėvas užmušė sesers kačiuką. Tą dieną, kai laukdamas pusryčių Džordžas sėdėjo ant savo lovos, svajodamas, ką gaus dovanų, į kambarį įlėkė kačiukas, o jam iš paskos – drebantis iš įsiūčio tėvas su šluota rankoje. Katinas tikriausiai buvo priteršęs svetainės kilimą ir kol Džordžas gūždamasis lovoje šauksmais maldavo liautis, tėvas šluotkočiu negyvai uždaužė kambario kampe įsispraudusį kačiuką. Šis įvykis nutiko likus metams iki tos dienos, kai tėvas buvo paguldytas į ligoninę.

      Džordžas taip pat suvokė, kad ir jo motina buvo beveik tokia pati ligota kaip ir tėvas. Vieną naktį, kai jam buvo vienuolika, ji iki paryčių vertė jį klūpoti ir melstis už kunigo, kurį buvo ištikęs širdies smūgis, sveikatą. Džordžas negalėjo pakęsti kunigo ir visos Sekminių bažnyčios, į kurią motina ne vienus metus jį nuolat vedžiodavosi trečiadienio ir penktadienio vakarais ir kurioje jam tekdavo praleisti visus sekmadienius. Jis prisiminė, kad iš gėdos norėdavosi prasmegti kiaurai žemę, kai per apeigas ekstazės apimta motina kažką vapėdavo ir rangydavosi, šaukdama

      „O, Jėzau!“ Ir jo gyvenimas su seneliais nebuvo toks tobulas, kokį bandė išsaugoti savo prisiminimuose. Jo santykiai su močiute išties buvo šilti, švelnūs ir turbūt saugūs, tačiau jų bendravimui dažnai kildavo pavojus. Dvejus metus, kuriuos jie praleido pas senelius, tėvui atsidūrus ligoninėje, senelis kone kas savaitę smurtaudavo prieš močiutę, ir Džordžas kaskart baimindavosi, kad jis močiutę užmuš. Dažnai jam būdavo baisu išeiti iš namų, nes atrodydavo, kad nors ir niekuo negali padėti, jau vien būdamas šalia padės apsaugoti močiutę.

      Visus šiuos praeities įvykius iš Džordžo teko pešte išpešti. Jis dažnai kartodavo, kad nemato prasmės kalbėti apie, regis, neišsprendžiamas dabartinio gyvenimo problemas ir nagrinėti skaudžius praeities įvykius.

      – Viskas, ko trokštu, – sakydavo jis, – atsikratyti tų įkyrių minčių. Nesuprantu, kaip man tai pavyks pasakojant apie nemalonius ir seniai užmirštus dalykus.

      Tuo pat metu Džordžas beveik ištisai kalbėdavo apie savo įkyrias mintis. Kaskart, kai jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis, apie ją pasakodavo nepaprastai išsamiai, tarsi mėgautųsi prisiminimais apie kankinančias dvejones, kai stengdavosi atsispirti įkyriam troškimui grįžti atgal. Netrukus supratau, kad prisidengdamas šios ligos simptomais Džordžas iš tikrųjų stengiasi išvengti daugelio savo dabartinio gyvenimo problemų.

      – Įkyrių minčių negalite atsikratyti dar ir todėl, – paaiškinau, – kad jos veikia tarsi dūmų uždanga. Esate taip pasinėręs į įkyrių minčių ir norų nagrinėjimą ir kalbėjimą apie juos, kad jums nebelieka laiko pagalvoti apie tikresnes problemas, kurios ir sukelia šias mintis. Kol nenustosite slėptis už šios uždangos ir kol nepradėsite iš esmės aiškintis savo apgailėtinos santuokos ir siaubingos vaikystės problemų, šios įkyrios mintys ir toliau jus persekios.

      Taip