Melo žmonės. Morgan Scott Peck

s>

Skiriu Lilei už visokeriopą pagalbą – ir ne tik kovojant su demonais.

      Įžanga

      Skaitykite atsargiai

      Ši knyga – pavojinga.

      Parašiau ją, nes maniau, kad ji reikalinga. Tikiu, kad bendras jos poveikis bus gydantis.

      Vis dėlto knygą rašiau neramia širdimi. Ji gali pakenkti, o kai kuriuos skaitytojus – įskaudinti. Dar blogiau – kai kurie iš jų, pasinaudoję šios knygos informacija, gali imti kenkti kitiems.

      Kelių pirmųjų knygos skaitytojų, kurių nuomonę ir moralines nuostatas ypač gerbiu, paklausiau: „Ar manote, kad ši knyga apie žmogiškąjį blogį pati savaime yra blogis?“ Jie tvirtino, kad ne. Vienas netgi pridūrė štai ką:

      – Kaip sako kai kurie mūsų bažnyčios nariai, net ir Mergelė Marija gali virsti seksualinių fantazijų objektu.

      Nors ir stačiokiškai, bet taikliai pasakyta, tačiau man – menka paguoda. Atsiprašau savo skaitytojų ir visų žmonių už tą žalą, kurią gali sukelti knyga, ir labai prašau – skaitykite ją atsargiai.

      Viena iš atsargumo išraiškų – meilė. Neskriauskite savęs ir būkite sau atidūs, supratę, kad šią knygą jums skaudu skaityti. Taip pat prašau atidumo ir supratingumo tiems artimiesiems, kuriuos imsite laikyti blogais žmonėmis. Būkite atsargūs – atsargumo įsikūnijimas.

      Blogų žmonių lengva nekęsti. Bet nevertėtų pamiršti šv. Augustino priesako: „Nekęskite nuodėmės, bet mylėkite nusidėjėlį.“[1] Supratę, kad žmogus yra blogas, prisiminkite, jog „Dievo malone esu, kas esu“.

      Kai kuriuos žmones vadindamas blogais, akivaizdžiai juos smarkiai nuvertinu. Mano Viešpats yra pasakęs: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Šiuo posakiu, kuris taip dažnai cituojamas be jokio konteksto, Jėzus netvirtino, kad niekada negalima teisti savo artimo. Nes toliau jis sako štai ką: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“[2] Jo žodžiai reiškia, kad kitų poelgius privalome vertinti labai atsargiai, o atsargumas prasideda nuo kritiško požiūrio į save patį.

      Neverta tikėtis išnaikinti žmogiškąjį blogį, kol nesugebame pažvelgti jam tiesiai į akis. Vaizdas – ne iš maloniųjų. Daugelis sakė, kad ankstesnė mano knyga Nepramintuoju taku[3] buvo šviesi. Ši knyga – ne tokia. Joje rašoma apie mūsų tamsiąją pusę ir dažniausiai pasakojama apie pačius blogiausius mūsų visuomenės atstovus – tuos, kuriuos išties laikau blogais žmonėmis. Jie nėra geri, tačiau privalome juos objektyviai įvertinti. Pagrindinis šios knygos tikslas – konkrečius žmones ir apskritai žmogiškąjį blogį ištyrinėti moksliškai. Ne abstrakčiai, ne filosofiškai, o būtent moksliškai. Kad tai pavyktų, mums būtina ryžtis įvertinti jų veiksmus ir poelgius. Tokio vertinimo pavojai bus išsamiai aptarti paskutinio knygos skyriaus pradžioje. O kol kas norėčiau pabrėžti, kad toks vertinimas visuomet bus labai pavojingas, jei pirmiausia kritiškai nepažvelgsime į save ir neišsigydysime savo skaudulių. Kova su žmogiškuoju blogiu visuomet prasideda nuo savęs, o mūsų pačių apsivalymas visada bus pats galingiausias mūsų ginklas.

      Šią knygą buvo nepaprastai sunku rašyti dėl daugybės priežasčių. Labiausiai dėl to, kad požiūris į aprašytus dalykus nuolatos keičiasi. Apie žmogiškąjį blogį žinau tikrai ne viską ir nuolat suprantu šį tą naujo. Tiesą sakant, apskritai tik dabar pradedu jį suvokti. Vienas iš knygos skyrių „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent dėl to, kad apie blogį dar neturime sukaupę pakankamai mokslinių žinių, kad jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu. Todėl noriu perspėti ir štai dar dėl ko: to, kas aprašyta knygoje, nelaikykite absoliučia ir neginčijama tiesa. Juk visų pirma siekiau sukelti mūsų nepasitenkinimą, kad apie šią sritį tiek mažai žinome.

      Pirmiau Jėzų pavadinau savo Viešpačiu. Ilgus metus visaip bandęs įtikėti budizmo ir islamo misticizmu, galų gale tvirtai apsisprendžiau grįžti į krikščionybę ir, kad įrodyčiau savo pasiryžimą, 1980 m. kovo devintąją, būdamas keturiasdešimt trejų, priėmiau krikšto sakramentą. Tuo metu jau seniai buvau pradėjęs rašyti šią knygą. Kartą vieno rašytojo man atsiųstame rankraštyje buvo atsiprašinėjama dėl to, kad jo knyga yra krikščioniškų pažiūrų. Aš dėl to neatsiprašinėsiu. Vargu ar kada imčiausi rašyti knygą, manydamas, kad šiuo požiūriu ji bus tendencinga. Be to, neturiu nė mažiausio noro slėpti savo krikščioniškų pažiūrų. Negalėčiau taip elgtis. Krikščionių tikėjimas man – pats svarbiausias gyvenime. Tikiu, kad jis yra visa apimantis ir absoliutus.

      Tačiau būgštauju, kad ten, kur šios mano pažiūros bus akivaizdžiausios, kai kurie skaitytojai bus bereikalingai pasipiktinę. Tad dar ir dėl to prašau šią knygą skaityti atsargiai. Patį didžiausią blogį ištisais šimtmečiais nešdavo (ir vis dar neša) pavyzdingi krikščionys. Dažnai tai daroma prisidengiant Kristaus vardu. Mums pažįstama Krikščionių bažnyčia tikrai reikalinga ir išganinga, bet akivaizdžiai netobula. Nuoširdžiai atsiprašau už visas jos ir savo paties nuodėmes.

      Kryžiaus žygiai ir inkvizicija neturi nieko bendro su Kristumi. Nieko bendro neturi ir karas, kankinimai ir persekiojimas arba arogantiškumas ir kerštavimas. Sakydamas vieną savo pamokslą, Jėzus iš pradžių ištarė tokius žodžius: „Palaiminti vargšai dvasia.“ Ne arogantiškieji. O mirdamas jis maldavo pasigailėti savo kankintojų.

      Šventoji Teresė iš Lizjė laiške seseriai rašė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[4] Nelengva apibrėžti, kas yra tikras krikščionis, tačiau jei man tektų tai padaryti, pasakyčiau taip: tikras krikščionis – tas, „kurio širdyje Jėzui gera prisiglausti“. Į krikščionių bažnyčias kas sekmadienį eina šimtai tūkstančių žmonių, kurie neturi nė mažiausio noro nuolankiai ar kaip nors kitaip daryti tai, kas jiems nemalonu, ir todėl juose Jėzui nebus gera prisiglausti. O yra milijonai hinduistų, budistų, musulmonų, žydų, ateistų ir agnostikų, kurie mielai prisiima šį išmėginimą. Pastarųjų nesutrikdys jokie šioje knygoje aprašyti dalykai. Prieš tai minėtuosius trikdys daug kas.

      Manau, kad būtinai turiu pasiaiškinti ir dar dėl kai ko. Daugelį skaitytojų tikriausiai glumins klausimas, kodėl kalbėdamas apie Dievą vartoju vyriškosios giminės įvardžius. Suprantu jų abejones ir joms pritariu. Apie tai svarsčiau labai ilgai. Paprastai visuomet aktyviai remdavau moterų judėjimą ir jų pagrįstus siekius išguiti iš vartosenos seksistinius posakius. Bet juk, visų pirma, Dievas nėra bendrosios giminės. Jis kupinas gyvybės, meilės ir netgi tam tikro seksualumo. Todėl jo negalėjau vadinti tiesiog „tai“. Be abejo, manau, Dievas turi abiejų lyčių savybių. Jis toks švelnus, rūpestingas, globojantis ir motiniškas, kaip pati tikriausia moteris. Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, jo būtis yra labiau vyriška negu moteriška, nors galbūt tokį vertinimą suponavo mano kultūrinė patirtis. Vis dėlto jis mus ne tik globoja, bet ir trokšta į mus įsiskverbti, ir nors paprastai mes ne priimame jį, o it įsibaiminusi nekalta mergelė sprunkame šalin, jis persekioja mus su tokiu medžioklio įkarščiu, kurį paprastai priskiriame vyrams. C. S. Lewiso teigimu, bendraudami su Dievu, mes visi esame moterys[5]. Be to, kad ir kokios lyties būtume, kad ir kokį tikėjimą išpažintume, mūsų pareiga – mūsų prievolė – atsiliepti į jo meilę ir pasistengti savyje bei aplinkiniuose pagimdyti Kristų, kaip tai padarė Marija.

      Tačiau šėtoną, laužydamas visas tradicijas, priskirsiu bevardei giminei. Nors ir žinau, kad šėtonas stengiasi įsiskverbti į mus per pagundas, niekuomet šis noras man neatrodė nei seksualus, nei kūrybingas, o veikiau pilnas neapykantos ir nepaprastai destruktyvus. Juk gyvatės lytį nustatyti taip sunku…

      Kiekvienoje knygoje aprašytoje istorijoje daug ką pakeičiau. Kertiniai psichoterapijos ir mokslo akmenys – sąžiningumas ir tikslumas. Vis dėlto dažnai tenka rinktis, kas svarbiau. Maniau, kad svarbiau užtikrinti konfidencialumą, negu tiksliai ir išsamiai atpasakoti visas nereikšmingas smulkmenas. Todėl tikslumo mėgėjai gali suabejoti mano pateiktais „duomenimis“. Kita vertus, manydami, kad atpažinote kurį nors iš aprašytų mano pacientų, klystate. Tačiau veikiausiai prisiminsite daugybę žmonių, atitinkančių pavaizduotus asmenybės šablonus. Esu tikras,

1

Saint Augustine, The City of God (Dievo miestas), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304.

2

Evangelija pagal Matą, 7, 1–5.

3

M. S. Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, 2014 m.

4

Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward, 1949, p. 303.

5

C. S. Lewis, That Hideous Strength (Ta baisi jėga), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.