Melo žmonės. Morgan Scott Peck

teksto tvarkymo priemonių; savo vaikus Belindą, Juliją ir Christopherį, kuriems teko daug ko atsisakyti dėl darboholiško jų tėvo gyvenimo būdo; tuos savo bendradarbius, kurie sustiprino mano ryžtą, nepabūgę pažvelgti į žiaurią žmogiškojo blogio realybę, ypač savo žmoną Lily, kuriai ir dedikuota ši knyga, ir savo brangų ateistinių pažiūrų draugą – Richardą Slone’ą; savo redaktorių Erwiną Glikes’ą, kurio tikėjimas šios knygos reikalingumu mane nepaprastai padrąsino; visus drąsius pacientus, kurie nepabūgo mano ieškojimų ir klaidžiojimų ir taip tapo mano mokytojais. Galų gale noriu paminėti du puikius šiuo metu žmogiškąjį blogį analizuojančius tyrėjus Erichą Frommą ir Malachi Martiną, kurie buvo mano konsultantai.

Med. m. dr. M. Scott PeckPrestonas, Konektikuto valstija 06777

      # 1

      Žmogus, sudaręs sandėrį su velniu

      Džordžui visada viskas klojosi lengvai arba bent jau jis pats taip galvojo iki pat tos ankstyvo rudens popietės. Žinoma, tekdavo pasirūpinti įvairiais reikalais, kaip ir bet kuriam kitam prekybos agentui, šeimos vyrui ir trijų vaikų tėvui, turinčiam namą, kurio stogas retsykiais prakiurdavo, o pievelė ištisai prašydavosi nupjaunama. Ir išties jis buvo itin tvarkingas ir pedantiškas žmogus ir dėl pernelyg aukštos žolės ar apsilaupusių namo dažų jaudindavosi labiau nei kiti. Taip pat buvo akivaizdu, kad vakarais, leidžiantis saulei, jį apimdavo keistas liūdesys, sumišęs su neaiškia baime. Džordžas nemėgo saulėlydžio meto. Bet tai trukdavo vos kelias minutes, o kartais, kai būdavo užsiėmęs prekybos reikalais arba dangus apniukdavo, saulėlydžio metas apskritai praeidavo nepastebimai.

      Džordžas buvo pavyzdinis prekybos agentas, pasižymintis įgimtais gabumais – išvaizdus, iškalbus, laisvai bendraujantis ir puikus pasakotojas. Visą pietrytinių valstijų teritoriją į savo rankas perėmė įsiveržęs į ją lyg meteoras. Jis pardavinėjo plastikinius indų dangčius, tokius, kuriais vienu spragtelėjimu uždaromos kavos skardinės. Šioje rinkoje buvo ir kitų konkurentų – Džordžo įmonė buvo viena iš penkių tokios produkcijos gamintojų. Visą teritoriją perėmęs iš žmogaus, kuris ir pats sukosi visai šauniai, dėl savo genialių gebėjimų per dvejus metus Džordžas pardavimo apimtis patrigubino. Jam buvo trisdešimt ketveri, o jo metinės pajamos iš atlyginimo ir komisinių net ir be ypatingų pastangų siekė beveik šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Viskas klostėsi puikiai.

      Nemalonumai prasidėjo Monrealyje. Įmonė pasiūlė jam dalyvauti ten surengtame plastiko gamintojų susitikime. Buvo ruduo, o kadangi nei jis pats, nei žmona Glorija nebuvo matę, kaip šis metų laikas atrodo šiaurėje, jis pasiūlė jai važiuoti drauge. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Susitikimas niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus pobūdžio renginių, tačiau abiem didžiulį įspūdį paliko neįtikėtinos lapų spalvos ir puikūs restoranai. Glorijos nuotaika irgi buvo visai nebloga. Paskutinę viešnagės popietę jie nuėjo apžiūrėti miesto katedros. Visai ne todėl, kad būtų buvę religingi: Gloriją geriausiu atveju buvo galima laikyti prijaučiančia protestantiškoms pažiūroms, o jis, augęs su fanatiškai tikinčia motina, negalėjo pakęsti bažnyčių. Vis dėlto tai buvo viena iš miesto įžymybių, tad jie nutarė ją aplankyti. Katedra jam pasirodė gūdi ir niekuo neypatinga, todėl nudžiugo, Glorijai pasiūlius grįžti. Jiems beeinant link saulės nutvieksto išėjimo, prie masyvių durų Džordžas atsitiktinai pastebėjo aukų dėžutę. Sutrikęs stabtelėjo. Viena vertus, neturėjo nė menkiausio noro aukoti šiai ar bet kuriai kitai bažnyčiai, tačiau, kita vertus, kažkur giliai viduje ruseno neaiškus nerimas, kad nieko nepalikęs gali sukelti grėsmę stabiliam savo gyvenimui. Ši baimė jį – racionaliai mąstantį žmogų – vertė nervintis. Tačiau staiga jam toptelėjo, kad būtų visai natūralu palikti nedidelę sumą pinigų, kaip natūralu susimokėti už bilietą einant į muziejų ar pramogų parką. Jis nusprendė sumesti į dėžutę smulkias kišenėje užsilikusias monetas, jei tik nesusidarys pernelyg didelė suma. Pinigų nebuvo daug – smulkiomis monetomis atskaičiavęs penkiasdešimt penkis centus, įmetė į dėžutę.

      Kaip tik tą akimirką jo galvoje ir šmėstelėjo pati pirmoji mintis. Jis jautėsi apkvaitęs lyg visiškai netikėtai būtų gavęs pribloškiantį smūgį kumščiu. Tai buvo kur kas daugiau nei vien mintis. Jis tarsi pajuto galvoje įrėžtus žodžius: TU MIRSI SULAUKĘS PENKIASDEŠIMT PENKERIŲ.

      Džordžas įkišo ranką į kišenę ieškodamas piniginės. Beveik visi jo grynieji pinigai buvo kelionių čekiai, tačiau jis rado vieną penkių ir du vieno dolerio banknotus. Stvėręs juos iš piniginės, sugrūdo į aukų dėžutę. Tada, pagriebęs Gloriją už rankos, kone stumte išstūmė per duris. Jai pasiteiravus, kas atsitiko, paaiškino staiga pasijutęs blogai ir norįs grįžti į viešbutį. Jis neprisiminė, kaip nulipo žemyn katedros laiptais ar kaip išsikvietė taksi. Tik tuomet, kai grįžęs į viešbučio kambarį atsigulė į lovą, dėdamasis, kad jaučiasi blogai, panika kiek atslūgo.

      Kitą dieną, skrendant atgal namo į Šiaurės Karoliną, Džordžas vėl buvo ramus ir pasitikintis savimi. Apie tai, kas nutiko vakar, daugiau nebegalvojo.

      Po dviejų savaičių važinėdamas darbo reikalais po Kentukį, Džordžas išvydo kelio ženklą, įspėjantį apie staigų kelio posūkį ir greičio apribojimą iki keturiasdešimt penkių mylių[6] per valandą. Jam pravažiavus pro šalį, galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kuri, kaip ir ankstesnė buvo įsirėžusi didžiulėmis negrabiomis raidėmis: TU MIRSI SULAUKĘS KETURIASDEŠIMT PENKERIŲ.

      Likusią dienos dalį Džordžas negalėjo rasti sau vietos. Vis dėlto šįkart šį nutikimą jis sugebėjo apmąstyti neprarasdamas šalto proto. Abi mintys buvo susijusios su skaičiais. Tai buvo paprasčiausi skaičiai, nieko daugiau, bereikšmės abstrakčios sąvokos. Jei jie ką nors reikštų, kodėl turėtų keistis? Iš pradžių 55, dabar 45. Jei kartotųsi nuosekliai, gal ir būtų dėl ko pradėti nerimauti. Bet juk tai – tik beprasmiai skaičiai. Kitą dieną Džordžas jau buvo atgavęs ankstesnę savitvardą.

      Praėjo dar savaitė. Džordžo vairuojamas automobilis kaip tik artėjo prie nedidelio miesto, kai jis pastebėjo ženklą, sveikinantį atvykus į Aptoną Šiaurės Karolinos valstijoje. Jo galvoje šmėstelėjo trečioji mintis: TAVE NUŽUDYS ŽMOGUS, VARDU APTONAS. Džordžas ne juokais susirūpino. Dar po dviejų dienų, jam važiuojant pro seną apleistą geležinkelio stoties pastatą, mintyse vėl švystelėjo žodžiai: TO PASTATO STOGAS ĮGRIUS TAU BŪNANT VIDUJE IR UŽMUŠ TAVE.

      Nuo tos dienos tokios mintys atklysdavo beveik kasdien, visada jam vairuojant automobilį, kai vykdavo pas klientus. Džordžas ėmė su siaubu laukti rytų, kai tekdavo vykti darbo reikalais. Dirbdamas neįstengdavo atsikratyti nerimo ir visiškai prarado gebėjimą juokauti. Nebejautė maisto skonio, sunkiai užmigdavo naktimis. Tačiau visa tai dar buvo įmanoma ištverti. O tada vieną rytą jis važiavo tiltu per Roanoko upę. Vos pervažiavus tiltą galvoje šmėstelėjo mintis: TAI PASKUTINIS KARTAS, KAI TU VAŽIUOJI PER ŠĮ TILTĄ.

      Džordžas svarstė, ar verta apie tai papasakoti Glorijai. Ar ji pagalvos, kad jis išprotėjo? Niekaip neišdrįso su ja pasikalbėti. Tačiau tą naktį gulėdamas lovoje ir girdėdamas, kaip ji ramiai šnopuoja šalia, pajuto nekenčiantis jos už tai, kad gali mėgautis ramybe, o jam tenka ištisai kamuotis. Tiltą per Roanoko upę jam tekdavo pervažiuoti ypač dažnai. Jei rinktųsi kitą kelią, kas mėnesį tektų papildomai sukarti bent kelis šimtus kilometrų arba atsisakyti kelių klientų. Bet, po galais, juk tai taip absurdiška. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo gyvenimą imtų reguliuoti paprasčiausios mintys, kažkokios iškreiptos vaizduotės liekanos. Nebuvo nė menkiausio pagrindo manyti, kad šios mintys galėtų iš tikrųjų pasitvirtinti. Kita vertus, kaip žinoti, kad taip nenutiks? Tai štai – jis įrodys, kad visa tai – nesąmonė. Jei dar kartą pervažiuotų per Roanoko tiltą ir liktų gyvas, būtų įrodyta, kad pranašystė nepasitvirtino. Bet jeigu ji pasitvirtins…

      Pirmą valandą nakties Džordžas nutarė rizikuoti. Jau

6

Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)