Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

dabar mano mama virtuvėje ruošia pietus – tad, jei norėtumėte…

      Visi trys vienbalsiai padėkojome ir paaiškinome, kad jau greitai turėsime išvažiuoti.

      – Tai kur trauksit? – paklausė Brunas.

      Papasakojome jam apie savo kelionę ir apie gimtadienio vakarėlį Apulijoje, o tada jie prisipažino, kad nuolat ten važiuoja trumpam atsipūsti. Maja pasiūlė mums vandens, tad prisitraukėme kėdes ir patogiai įsitaisėme pergolės pavėsyje.

      Pasirodo, jie abu irgi sukasi kino pasaulyje. Brunas – filmų dailininkas, nominuotas JAV kino akademijos apdovanojimui, o Maja – darbais užsikrovusi, labai sėkmingai dirbanti kostiumų dizainerė. Jie susipažino, kai Brunas kūrė vieną filmą Meksike. Maja tikra gražuolė – ilgų, garbanotų plaukų, surištų ant sprando, plataus veido, spindinčių šviesiai rudų akių ir neišpasakytai ryškių skruostikaulių.

      Brunas mane iš karto papirko. Jis elgėsi laisvai ir nevaržomai, žavingai juokėsi pats iš savęs, pasakojo puikias istorijas. Jis kilęs iš Romos ir jam nesvetimas tam tikras įžūlumas – arba arogancija, kaip kai kurie pasakytų, būdinga užaugusiems Italijos sostinėje. Jo akyse – negęstantys žiburiukai ir, atrodo, tarsi jis nuolat ieškotų galimybės papramogauti. Be to, jis maždaug mano ūgio ir sudėjimo – vadinasi, beveik tobulas.

      – Tai jūs norite nusipirkti mūsų namą, ar ne?

      – Mūsų mažytį mielą rustico, – ilgesingai pridūrė Maja, nes būtent taip tokie namai čia vadinami.

      – Na, nesu tuo tikras, bet…

      – Ar norėtumėt apsižiūrėti viduje?

      Įėjome į virtuvę, kur iš tiesų buvo Bruno motina. Ji skrudino cukinijas keptuvėje.

      – Juk čia kokia nors aktorė, tiesa? Nusamdėte ją, kai sužinojote, kad atvažiuosim.

      Paspaudėme mamai ranką, kuri mums itališkai paaiškino, kad jai labai patinka kaskart, kai keičiasi namo gyventojai, atvažiuoti iš Romos ir gaminti maistą Brunui ir Majai. Jai šis namelis irgi labai patinka.

      Rustico – nedidukas namelis: virtuvė ir svetainė kartu su valgomuoju pirmame aukšte ir du miegamieji – abu su atskiromis voniomis – antrame. Ir viskas. Bet mano akiai viskas čia atrodė tobula. Namui kone 350 metų, bet yra ir visi šiuolaikiniai patogumai, labai subtiliai įtaisyti po istoriniu jo stogu. Juk Brunas filmų dailininkas – jis tikrai žino, ką daro. Kai vėl išėjome į lauką, jis man parodė malkomis kūrenamą krosnį prie pergolės. Ji atrodė milžiniška. Iš pradžių pamaniau, kad čia namelis svečiams.

      – Šiai krosniai – forno – 400 metų. Ji čia jau buvo dar prieš atsirandant namui.

      – Ar ji vis dar veikia?

      – Dar ir kaip. Praeitą vasarą surengėme čia vakarėlį ir krosnyje kepėme picas trisdešimčiai žmonių.

      Man to užteko. Mane visiškai papirko. Dabar aš priklausau jiems.

      – Papasakok jiems apie savo planus, – įsiterpė Džodžo.

      – Oi, tikrai. Mums pavyko gauti komunos pritarimą pasistatyti priestatą, kone dvigubai praplėsti namo plotą. Ir dar įsirengti baseiną. Šiais laikais nelengva gauti tokius leidimus. Ypač alyvmedžių giraitėse.

      Brunas susirado brėžinius ir visi susibūrėme prie stalo, kad juos apžiūrėtume. Maja nuėjo į virtuvę ir atsinešė butelį vyno. Jis buvo pilstomas, butelis su plastmasiniu kamšteliu ir jokios etiketės. Mama išnešė dubenį cukinijų ir visi kartu jie mus įkalbėjo atsipalaiduoti, užkąsti ir išgerti. Ant stalo atsirado pomidorų iš daržo – su mocarelos griežinėliais, apšlakstytais alyvuogių aliejumi, ir duonos. Juokavome ir pasakojome istorijas apie filmavimus užsienyje, o Maja panoro viską sužinoti apie Karolinos gyvenimą, jos vaikystę Azijoje. Net nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Dabar jau saulės spinduliai skverbėsi per pergolę iš priešingos pusės.

      Džilė kaip tik pasakojo apie tai, kaip prieš dvidešimt penkerius metus Italijoje filmavosi su Lina Vertmuler.

      – Ar tame filme nevaidino ir Džianinis? – paklausė Brunas.

      – Taip, – atsakiau. – Mes su juo seni pažįstami.

      Brunas čiupo savo telefoną ir surinko numerį.

      – Žankarlai? Čia Brunas. Pas mane svečiuose žmogus, kuris tave pažįsta.

      Jis padavė man ragelį. Iš tiesų Žankarlo nemačiau jau dvidešimt metų.

      – Žankarlai? Sono Mikis (ištariau su ilgąja y – Mykis, nes taip mane vadino visi kartu filmavęsi italai).

      – Mikis? Kokį velnią ten veiki? – paklausė jis vis dar siaubingai laužyta anglų kalba.

      – Galbūt pirksiu Bruno namą.

      – Rustico? Jis negali jo parduoti. Jie beprotiškai jį įsimylėję. Perduok jam, kad jis pazzo. Tutto pazzo.

      Padėjęs ragelį pasakiau Brunui, kad Žankarlas jį išvadino bepročiu. Šelmiškos Bruno akys blykstelėjo po kepuraitės snapeliu.

      – Greičiausiai jis teisus.

      Po stalu jie susikibo su Maja rankomis. Stojo tyla. Mes mėgavomės rustico namelio skleidžiama energija. O tada prabilo Maja.

      – Prieš porą savaičių mes lygiai taip pat čia sėdėjome. Leidosi saulė. Aš parodžiau Brunui, kad galų gale vijokliai suaugo ant pergolės viršaus. Kitą dieną jis paskambino Džoanai ir pasakė jai, kad nori parduoti namą. Jei būčiau žinojusi, būčiau tyliai naktį išslinkusi ir nupjovusi visus vijoklius.

      – O kas tada – supranti? – nusišypsojo Brunas. – Man reikia statyti. Kitaip tiesiog numirsiu.

      Žvilgtelėjau į Džilę – ji nusišypsojo. O tada ji man linktelėjo. Ne šiaip sau – ji kietai sučiaupė lūpas ir suraukė antakius, tarsi sakydama: „Aš viską kruopščiai apgalvojau ir jau galiu tau pagrįstai atsakyti.“ Ji užsimerkė ir dar kartą aiškiai, iškalbingai linktelėjo. Pajutau, kaip man iš po kojų ima slysti žemė.

      Septintas skyrius

      ATSISVEIKINDAMI APSIKABINOME BRUNĄ IR MAJĄ. PASAKĖME, KAD PASIŪLYMAS MUS DOMINA, BET NORIME PASITARTI. DAR paklausėm, ar Bruno mama parduodama kartu, nes taip namo vertė neabejotinai padidėtų. Apsikabinome ir su Bruno mama. Tada apsikabinome su Džoana ir padėkojome, kad pastarąsias kelias dienas ji padirbėjo mūsų gide. Mes juk aktoriai, o aktoriai mėgsta apsikabinti. Varteliai atsidarė ir mūsų automobilis iš lėto nusileido kalnu žemyn link pagrindinio kelio, užnugaryje palikdamas rustico namelį ir tuos nuostabius žmones.

      Mano širdis atrodė tuoj išlėks iš krūtinės. Ar mane sunervino netikėtai pasikeitusi Džilės nuomonė? Galbūt visos mano kalbos apie planus pirkti namą Europoje tebuvo blefas, o ji – vieninteliu galvos linktelėjimu – viską perprato? Mano mintis užtvindė tūkstančiai abejonių. Ar toks pirkinys mūsų kišenei? Juk mes, galima sakyti, nebedirbam – ir faktas, kad galime leisti sau praleisti tiek laiko Italijoje, tai puikiai įrodo. O gal aš visai išsikrausčiau iš proto, jei ketinu išleisti didžiąją mūsų santaupų dalį namui kažkur pasaulio pakrašty? O ką pasakys mano brolis? Dieve šventas. Mano brolis Edis, ketveriais metais už mane vyresnis, atstovauja šviesiajai šeimos pusei. Na, gal šis žodis ir nėra pats tinkamiausias, turiu galvoje, jo šviesų protą, mat jis – mūsų buhalteris, finansinis patarėjas ir mano atrama, užtikrinanti, kad nebūsiu emocijų bangos nušluotas nuo teisingo kelio. Tikra palaima turėti vyresnį brolį, kuris tavimi išties rūpinasi, bet jau dabar galiu įsivaizduoti, į kokį kivirčą įsivelsiu dėl šio pirkinio. Ir ar tikrai ten prie stalo Džilė man linktelėjo, ar jai tiesiog kažkas įkrito į akį?

      O svarbiausia man, kad Džilė panorėtų leistis į tokį nuotykį.