Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

eurais. Doleriais išėjo po penkiolika žmogui – įskaitant vyną, arbatpinigius ir netgi triufelius.

      Nuėjau į virtuvę padėkoti Marčelai ir kitiems už puikiai pagamintą maistą ir supratau, kad ji viską pagamino – pietus trisdešimčiai žmonių – ant senos mažytės keturių kaitviečių viryklės. Namuose, jei negalėčiau pasinaudoti savo šešių kaitviečių virykle su keptuvu per vidurį, niekaip nesugebėčiau paruošti maisto aštuoniems.

      Kai leidomės nuo kalno, Džodžo paklausė, ar nenorėtume ekskursijos po Spoletą. Kadangi neturėjome ką veikti, – na, tik suvirškinti gausius pietus, – iš karto sutikome. Likus kiek daugiau nei kilometrui iki kalno apačios ir Flaminijos kelio, ji liepė pasukti į purviną keliuką, ne ką platesnį nei mūsų mašina. Palikę mašiną, leidomės paskui Džoaną takeliu. Už maždaug dviejų šimtų metrų atsidūrėme prie Ponte delle Torre – senovinio akveduko, jungiančio kalnų miestelį Spoletą su šventuoju Monteluko kalnu. Nusprendėme juo pasivaikščioti, pasigėrėti kerinčiais apačioje besidriekiančio slėnio vaizdais, o Džodžo apibėrė mus istoriniais faktais apie miestelį, akveduką ir La Rocca – senovinę tvirtovę, kuri buvo pastatyta siekiant apsaugoti tiltą iš Spoleto pusės.

      Siauromis vingiuotomis gatvelėmis patraukėme link Piazza Mercato – centrinės miestelio aikštės, kur nuolat veikia ūkininkų turgus, ir Džoana pasiūlė nusipirkti ledų, čia vadinamų gelato.

      – Dėl maisto italai laikosi labai griežtų taisyklių, o viena svarbiausių yra gelato ketvirtą po pietų. Tai tarsi nerašytas įstatymas. Aš, savo ruožtu, pridėčiau, kad tai turėtų būti pistacijų skonio ledai, nors įstatymai to ir nenustato.

      Džilė paragavo frutta di bosco, Karolina pasiėmė dviejų rūšių – šokoladinius ir vanilinio jogurto, o aš pasirinkau straciatella – itališkus vanilinius ledus su šokolado gabaliukais. Besigardžiuodami savo ketvirtos valandos ledais pakeliui iki katedros aikštės jautėmės kaip tikri įstatymus gerbiantys piliečiai.

      Spoleto katedra yra labai įspūdinga, ypač pamačius ją pirmą kartą. Nuo turgaus aikštės ėjome siaura gatvele, kuri baigėsi laiptais, o nusileidus jais, patenki į milžinišką aikštę, tarsi įrėminančią katedrą. Kadangi žiūri į ją iš viršaus, už jos matyti vilnijančios Umbrijos kalvos – tarsi žvelgtum į garsiųjų Džoto di Bondonės, Filipo Lipo ir Lukos Sinjorelio tapytų freskų fonus.

      – Na, gerai, – šūktelėjo Džodžo, – apie Spoleto katedrą reikia žinoti penkis dalykus. – Per milžiniškas bažnyčios duris ji įlėkė į tamsą viduje. Vos spėjome jai iš paskos.

      – Jau net neprisimenu, kiek kartų per pastaruosius dvylika metų vedžiau šitą suknistą ekskursiją, todėl viską sutrumpinau iki penkių dalykų.

      Ji užlenkė penkis pirštus.

      – Lipo freskos už altoriaus, atsitiktine tvarka išdėliotos grindinio plytos, dovana iš Barbarosos, įrėmintas šv. Pranciškaus laiškas ir apvalus vitražinis langas – rozetė – virš įėjimo. Galim apžiūrėti šiuos penkis dalykus ir nešdintis iš čia po penkiolikos minučių. O jūs žinosite apie katedrą daugiau nei dažnas Spoleto gyventojas.

      Ir tikrai – po penkiolikos minučių (na, gal dvidešimties) vėl stovėjome ryškiai saulės nušviestoje aikštėje, jau suvirškinę glaustus, bet labai informatyvius penkių katedros garsenybių apibūdinimus. Mums pasitaikė fantastiška gidė.

      – O kaipgi tas medinis kryžius? – paklausė Karolina.

      – Kas taip?

      – Na, tu paminėjai penkis dalykus, o gal jis turėtų būti šeštasis?

      Džoana gūžtelėjo pečiais.

      – Gerai, kodėl gi ne. Reikia žinoti šešis dalykus. Gal galit pamėtėti mane iki mano mašinos? Turiu pasitikti Briusą stotyje.

      Kai grįžome prie jos automobilio degalinėje, paklausiau, ar dabar ji parduoda kokį namą šiose apylinkėse.

      – Mes nesiruošiam pirkti. Todėl nieko mums nerodyk, jei per daug apsunkinsim. Man tiesiog įdomu, kokius namus čia parduoda.

      Ji net nemirktelėjo.

      – Ar tinka rytoj? Pasiskambinėsiu, paklausinėsiu, ar siūloma kas nors gero.

      – Mes turim išvykti apie vidurdienį – važiuosim į Sorentą.

      – Jums pasisekė. Vakare paskambinsiu ir dėl visko susitarsim.

      Šeštas skyrius

      AŠ TIKRAI NEPLANAVAU NIEKO PIRKTI. JUK IR DŽILEI IŠKILMINGAI PASIŽADĖJAU. Man tiesiog buvo įdomu, kokia situacija šioje šalyje, kaip čia tvarkomi tokie reikalai. Norėjau palyginti su Prancūzija. Na gerai, aš – nekilnojamojo turto fanatikas. Kai keliauju darbo reikalais ar savo malonumui, visada būtinai stabtelėsiu prie kokios nekilnojamojo turto agentūros lango paskaitinėti skelbimų. Beje, tai visai neblogas būdas pažinti šalį, na, suprantate, atsiribojus nuo viso to, kas brukama turistams.

      Gerbiamasis teisėjau, šie faktai liudija teisiamojo naudai.

      Džodžo (kaip mums pasakė Luka, taip Džoaną vadina jos draugai) atvažiavo į viešbutį su mumis papusryčiauti. Mes jau buvome išsiregistravę ir susidėję krepšius automobilyje. Man knietėjo kiek įmanoma anksčiau atsidurti kelyje. Mums reikia apvažiuoti Romą, kirsti Neapolį ir atsidurti siauručiame, sausakimšame keliuke, kuriuo nuvažiuosime iki Sorento. Nė už ką nenorėjau atsidurti Neapolyje piko valandomis.

      – Noriu jums parodyti dvi vietas, – mums terasoje geriant kavą pasakė Džoana. – Ir gal dar vieną, jei mano draugas Brunas kada nors man perskambins. Gal tada važiuokit paskui mane, o kai viską apžiūrėsim, suksit tiesiai į greitkelį ir trauksit savo keliais?

      Pirmiausia pamatėme nedidelį gražų naujos statybos namuką kažkieno ūkio viduryje, važiuojant link Montefalko. Namas buvo užbaigtas, trūko tik smulkmenų – reikėtų pasirinkti grindų dangą, visus prietaisus, dažus ir t. t. – ir tuomet, akivaizdu, viskas čia bus labai gražu. O ir kaina dėmesio verta. Net ir atmetus visas reikalingas investicijas, aišku, kad Umbrijoje kainos daug geresnės nei Prancūzijoje ar Toskanoje. Bet namas tiesiogine to žodžio pras-me buvo pastatytas laukuose ir dar sunkiai privažiuojamas siaurutėliu keliuku, vingiuojančiu per kažkam priklausančią žemę. Ir stovėjo jis čia vienišas ant plyno lauko, net medžio aplink nė vieno.

      Kai nuvažiavome į antrą vietą – tai buvo nedidukas, nepatogiai įrengtas renovuotas namelis gražiajame kalnų miestelyje Kampelo Alte – Džodžo nusivedė mus į šoną pasitarti.

      – Kalbėjau su Brunu. Jis sakė parodys jums namą. Turiu pasakyti, kad tau ten tikrai patiks. Aš tuo visiškai tikra. Bet kalbėsiu atvirai. Visų pirma, Brunas – geras mano draugas. Antra, jis klausia, kiek, mano nuomone, namas daugiausia vertas. Kaina turi būti teisinga, bet aukšta. Turiu tau tai pasakyti. Jau ne vienus metus jis grasina įdėti skelbimą, kad namą parduoda, bet iki šiol tiek jis, tiek jo žmona Maja nenori su juo atsisveikinti.

      – Važiuojam pažiūrėti.

      – Manau, jums ten patiks.

      Iš dviejų eismo juostų užmiesčio kelio išsukome į purviną keliuką, vingiuojantį tarp dviejų alyvmedžių giraičių. Už kelių šimtų metrų keliukas baigėsi automatiniais vartais. Džodžo nuspaudė mygtuką, varteliai atsidarė ir mes atsidūrėme uždaroje, vaismedžiais apsodintoje teritorijoje. Vėliau sužinojome, kad čia auga slyvos, abrikosai, kriaušės, migdolai, obelys, figmedžiai ir, svarbiausia, 125 skirtingo senumo alyvmedžiai. Mašiną palikome erdvioje aikštelėje kieme ir išvydome laiptus, vedančius link jaukaus dviaukščio akmeninio namo, apaugusio vijokliais. Kiekvieną namo palangę puošė raudonos pelargonijos. Bruną ir Mają, namo šeimininkus, radome įsitaisiusius prie staliuko po vijokliais apaugusia pergole prie pat įėjimo į virtuvę.

      – Mes