Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

Pakistane, ir Indonezijoje, o vėliau persikraustė į Europą „daryti karjeros“, kaip sako pati. Ji laisvai kalba penkiomis kalbomis. Nors galbūt angliškai ne taip ir laisvai.

      Per šiuos metus Džilė ir Karolina labai suartėjo – tapo neatsk-iriamomis draugėmis, kone sesėmis, įnirtingai palaikančiomis viena kitą, sąjungininkėmis mūsų šeimoje, veiksmingai atsveriančiomis šėlstantį mano vyriškąjį ego. Ir jei pro vieną sugebėčiau ganėtinai lengvai prasibrauti, o kitą, manau, sugebėčiau apeiti, tai būdamos kartu jos suvienija jėgas it kokie gynėjai futbole taip, kad namuose išlaikyti vyriškąjį dominavimą darosi vis sunkiau. Nesakau, kad neįmanoma, tiesiog sunkiau nei anksčiau.

      Karolina yra žvėriškai sąžininga. Manau, tai susiję su jos korėjietiškomis šaknimis. Dėl šios jos savybės man dažnai norisi nepastebėtam išsmukti iš namų per užpakalines duris, vos tik ją pamatau ateinant, bet štai Džilei, atrodo, griežta Karolinos meilė metams bėgant darosi vis brangesnė. Praeitais metais, kai mudu su Džile kartu vaidinome spektaklyje, Karolina atėjo pasižiūrėti generalinės repeticijos. Po visko paklausėme jos, kaip jai patiko. Būdama ne iš teatro pasaulio, ji neturėjo jokio supratimo, kaip derėtų elgtis su jautria aktorių savimeile prieš pat spektaklio premjerą, tad tiesiai šviesiai drėbtelėjo Džilei, kad jai reikėtų labiau įsijausti ir vaidinti teatrališkiau. Man net kvapą užgniaužė. Negalėjau patikėti, kad Karolina išdrįso purvinais batais sutrypti asmeninę Džilės erdvę – jos meną. Aš taip niekada negalėčiau. Tačiau Džilė nieko jai nepasakė, tik linktelėjo padėkodama ir kelioms valandoms užsidarė kabinete parepetuoti. Kitą vakarą jos vaidyba įgavo visai kitą svorį ir pavidalą – aišku, neatsirado nieko naujo, viskas buvo kaip anksčiau, tik šįkart ji vaidino daug įtaigiau. Bet jei ją sukritikavęs būčiau aš, ji jokiais būdais nebūtų sutikusi su mano nuomone.

      Džilė niekada neperka batų ar suknelių prieš tai nepasitarusi su Karolina, o Karolina nežengs nė žingsnio santykiuose su savo nauju vaikinu prieš tai išsamiai visko neaptarusi su Džile. Jų santykiai išties sudėtingi. Viena kitai jos tarsi veidrodžiai, palaikymo sistemos, tiesos šaltiniai. Nepaisant visko, jos kasdien kankina viena kitą. Karolina pavydi Džilei jos grožio, figūros, pasisekimo – tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose; o Džilė pavydi Karolinai jos jaunystės, sportiškumo, sugebėjimo prikaustyti visų praeivių gatvėje žvilgsnius, susižavėjusių gerbėjų minios.

      Ką apie tai manau aš? Na, galiu pasakyti, kad gyvenimas dar niekada nebuvo toks įdomus. Pabrėšiu, lengva nebuvo, bet užtai labai, labai įdomu. Jei vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros, tuomet mūsų namuose Venera dabar turi daug daugiau įtakos nei kada nors anksčiau. Savo nuomonės ji dabar laikosi daug tvirčiau, daug atkakliau. O tai, kai pavyksta susitarti su savimeile, iš tiesų palengvina man gyvenimą. Juk aš tiesiog noriu duoti Džilei viską, ko ji nori, o dabar jos norus suprantu daug aiškiau.

      Taigi, į kelionę leidomės trise. Per mėnesį turėjome nuvažiuoti nuo Alpių iki piečiausio Apulijos taško. Kadangi pagrindinis planuotojas buvau aš, į mūsų maršrutą nebuvo įtraukta bažnyčių, pilių, muziejų ir panašių objektų, bet gana daug dėmesio buvo skiriama maistui ir vynui. Aišku, jei pakeliui pamatydavome kokią įdomią bažnyčią – puiku. Jei muziejaus iškaba mus pakviesdavo pasižiūrėti paveikslų – be jokios abejonės. Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo skaniai pavalgyti ir apsilankyti grynai itališkose vietose – daugiausia nedideliuose miesteliuose, apsuptuose kokių gražių vaizdų – jūros, vynuogynais ar alyvmedžiais apaugusiais kalnų šlaitais. Siekėme sulėtinti savo širdis ir mintis, kol jas suderinsime su itališko kaimo gyvenimo ritmu.

      Pirmiausia nuvažiavome į Albą, Pjemonte, mano mėgstamiausio vyno, „lėto maisto“[3] ir baltųjų triufelių – Italijos virtuvės perlo – tėvynę. Miesto pakraštyje susiradome kuklią nakvynę su pusryčiais. Viešbutėlio savininkė Roberta – gurmanė, tad žinojo visas geriausias vieteles, kur galima paragauti geriausių vietinių patiekalų. Pusryčiams neskubėdami gardžiuodavomės šviežiu jogurtu ir Robertos ką tik surinktomis uogomis, o dienomis važinėdavomės po vynmedžiais apaugusius kalnus tarp mažyčių kaimelių – Barbaresko, Barolo ir Neivės.

      Iš ten patraukėme į Činkve Terę šviežiai skrudintų ančiuvių, jauno baltojo vyno, gaminamo iš vynuogių, augančių pakalnėje prie jūros, ir makaronų su pesto padažu – pasta al pesto, nes šis patiekalas kilęs būtent iš čia. Jei pasaulyje ir yra miestelis, gražesnis už Vernacą, tai jo dar nemačiau. Kiekvieną dieną Karolina, kuri laisvalaikiu dar yra ir triatlonininkė mėgėja, vesdavosi mus į kaulus laužančius žygius į vynuogynais apaugusius kalnus ir nuo jų, kad sudegintume bent dalį per pietus suvartotų kalorijų.

      Vėliau planavome kelias dienas praleisti svečių namuose Toskanoje, tada patraukti į Sorentą, kur tikėjomės pamatyti (ir paragauti) Neapolio malonumus; tuomet savaitei į Apuliją atšvęsti gimtadienio ir, galiausiai, į Romą, kur pabūsime kelias dienas prieš išskrisdami atgal namo.

      Tiesa, iš savo viešbučio Toskanoje dar buvome sugalvoję nulėkti į Spoletą, Umbrijoje, nes vienas draugų draugas mums buvo pasakojęs apie nuostabų restoranėlį ūkyje ant kalno viršūnės, o tokio malonumo praleisti tiesiog negalėjome.

      O tada savo žodį tarė likimas. Nakvynės su pusryčiais namai Toskanoje pasirodė visiškai ne tokie, kokių tikėjomės. Jo savininkai, matyt, aistringiausi art deco stiliaus kolekcininkai visame Toskanos regione. Dryžuoti tarsi zebrai šezlongai čia stovėjo prie lūpų formos kavos staliukų, o greta jų – bauhaus stiliaus rašomieji stalai su atlasu aptrauktomis kėdėmis. Kažkoks košmaras. Miegamuosiuose buvo tamsu ir drėgna, o pusryčiai irgi nuotaikos nepakėlė, nes gavome atšalusių skrebučių ir tirpios kavos, tad tuoj po jų kiemelyje surengėme skubų pasitarimą.

      – Brangusis, mes nebenorim čia likti.

      Pritardama Karolina rimtai linktelėjo.

      – Aha, bet jau sumokėjom už tris naktis. Ir ne taip jau pigiai.

      Abidvi moterys net išpūtė akis. Jos netarė nė žodžio.

      – O kur važiuosim?

      – Bet kur, – atsakė Džilė. – Galim anksčiau nuvažiuoti į Sorentą.

      – Arba į Pozitaną, – pasiūlė Karolina. – Prieš kelerius metus buvome ten nuvažiavę dienai ir mums labai patiko.

      – Aš būčiau linkęs pamėginti laimę tame ūkyje, kur rytojui rezervavome staliuką, – Spolete, – pasakiau aš. – Gal ten ką rasim?

      Paskambinau moteriai vardu Džoana Ros, kurią man rekomendavo apie tą vietą papasakojęs draugas. Džoana – amerikietė, prieš kokius dešimt metų su vyru ir sūnumi persikrausčiusi į Spoletą. Prieš tai ji dirbo William Morris agentūroje Niujorke. Pasirodo, kurį laiką ji buvo ir mūsų agentė, bet kadangi dirbo Niujorke, o mes Los Andžele, tai niekad ir nesusitikom.

      – Džoana? Labas. Aš – Maiklas Takeris. Na, mes tie žmonės, kurie rytoj pietaus tame ūkyje. Manau, Jūs padėjote tai suorganizuoti?

      – Taip, pietūs Patrike.

      – Na, vieta, kur apsistojome Toskanoje, tiesiog klaiki, – paaiškinau. – Ar galėtume susirasti ką nors padoraus Jūsų regione? Na, suprantate, prabangos nereikia, bet ten turėtų būti gražu, itališka, žavinga.

      – Aš Jums perskambinsiu po dešimties minučių.

      Ji užsirašė mano mobiliojo telefono numerį ir padėjo ragelį. Pasijaučiau, tarsi kalbėčiau su savo agentu Los Andžele – tarsi jam šią akimirką tikrai nebūčiau pats svarbiausias žmogus planetoje. Bet mažiau nei po dešimties minučių ji man perskambino suradusi būtent tai, ko prašiau.

      – Tai va. Yra toks viešbutis Il Castello di Poreta. Tai keturioliktojo amžiaus pilis. Pažįstu ją renovavusius žmones. Jie ten atidarė nakvynės ir pusryčių namus. Pastatas priklauso komunai,

3

„Lėtas maistas“ – tarptautinis judėjimas, kurį 1986 metais įsteigė Carlo Patrini. Judėjimas skatina atsisakyti greitojo maisto, išsaugoti tradicinę, regioninę virtuvę ir auginti vietinės ekosistemos augalus, javus ir gyvulius.