Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

PRIEŠAIS MŪSŲ MIEGAMOJO LANGUS SENAME UŽMIESČIO NAME MARINE, ŠIAURĖS KALIFORNIJOJE. Savo sūnui Maksui radome puikią mokyklą ir susiradome daugybę gerų draugų. Įlankos regionas yra rojus mylintiems maistą, na, o mes nepraleidome progos paskanauti įvairiausių gardumynų. Retkarčiais grįždavome į Los Andželą, kad nusifilmuotume kokiame filme, sudalyvautume kokioje TV laidoje ar kokį kartą per metus suvaidintume kokioje pjesėje San Fransiske ar Marine, tačiau daugiausia dėmesio skyrėme kitiems dalykams, ne karjerai. Pirmą kartą per mūsų bendrą gyvenimą darbas – ar galimybė jį susirasti – nenulėmė, kur ir kaip turime gyventi, ir todėl jautėme ir milžinišką palengvėjimą, ir didelę baimę. Kol bandėme išsiaiškinti, kaip mums dabar reikės gyventi, Džilė neleido man pamiršti, kad iki šiol viskas gyvenime susitvarkydavo, nes mums buvo gera kartu, nes mylėjome vienas kitą. Žinojome, jei puoselėsime savo meilę, visa kita irgi susitvarkys. Todėl nusprendėme naujai atrastą laisvę ir laiką panaudoti vienas kitam pažinti.

      Lankėme įvairius kursus. Marino apygarda garsėja visame pasaulyje čia rengiamais saviugdos kursais, tad mums nebuvo sudėtinga susirasti seminarų ir savaitgalio rekolekcijų, kur galėtume panagrinėti vyrų ir moterų paradigmos paslaptis. Lankėme užsiėmimus apie bendravimo meną, klausėmės įvairių ekspertų skaitomų paskaitų apie skirtingus vyrų ir moterų norus. Nuėjome ir į seminarus apie seksą. Apie seksą ir dėl sekso. Ir turiu pripažinti, kad labai nustebau sužinojęs, kiek daug šia tema dar galiu išmokti.

      Gyvenome puikiai, kol vieną dieną parduotuvėje kasininkė paprašė manęs pasirašyti. Pažvelgiau atidžiau ir pamačiau, kad ji man ištiesė kažkokio bulvarinio laikraštpalaikio numerį, kurio pirmajame puslapyje puikavosi antraštė „Serialo L. A. Law žvaigždės – keistos seksualinės sektos nariai“. Visiškas absurdas ir informacija čia buvo visiškai klaidinga – jau kurį laiką mes visai ne žvaigždės, mūsų lytiniame gyvenime nėra nieko keisto, o vienintelė draugija, į kurią buvome įstoję per visus mūsų santuokos metus, buvo Šiaurės Kalifornijos automobilių klubas.

      Atrodo, kad kažkam būsime pasakę per daug. Tapome tarsi kažkokiais misionieriais, perkeliančiais išorinio pasaulio poras į aukštesnį lygmenį – tik įsivaizduokite, kokia nuobodybė. Praradome kelis draugus. Ėmė mažėti darbų. Tapome atsiskyrėliais, kas mus visiškai tenkino, išskyrus akimirkas, kai filmuose ar per televiziją pamatydavome pažįstamus veidus, atliekančius vaidmenis, kurie mums būtų idealiai tikę. Tokie dalykai vis dar erzino.

      Atsirado finansinių sunkumų. Vis dar gyvenome taip, tarsi būtume garsūs ir turtingi, nors iš tiesų nebeliko jokių apčiuopiamų pajamų. Todėl nusprendžiau susitarti dėl mūsų namo Big Sure, Kalifornijoje, įvertinimo. Tai buvo mūsų prieglobstis, mūsų svajonių namelis, įsitaisęs ant keteros tarp kalnų ir jūros, kurį pasistatėme, kai plaukte plaukė televiziniai pinigai. Žinojau, kad Džilei apie tai užsiminti turėčiau labai atsargiai, nes ji dažnai man meiliai kartodavo, kad čia mudu kartu pasensime. Tačiau dabar man buvo baisu, kad mudu kartu tik nuskursime. Negalėčiau pasakyti, kad išlaikyti tą namelį Big Sure mums daug kainavo, juk pasistatėme jį už grynuosius, bet turto įvertinimas parodė, jog jis vertas tiek, kad negalima neparduoti.

      Keistas tas žodis namai; skirtingiems žmonėms jo reikšmė vis kitokia. Džilė buvo vienintelis vaikas šeimoje; dėl tėčio darbo visa šeima privalėjo kasmet kraustytis iš vienos vietos į kitą, todėl mokykloje Džilė visada būdavo naujokė. Užaugusi ji tapo tikra namisėda, iš keršto – neva dėl vaikų, nors iš tikrųjų dėl savo pačios dvasios ramybės. Džilei namai yra visa ko pagrindas.

      O aš negalėjau sulaukti, kada ištrūksiu iš tėvų lizdo – jie buvo tikrai mieli ir viskas buvo gerai, bet man rūpėjo pamatyti pasaulį, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Ir nors per pastaruosius trisdešimt metų mudu su Džile irgi ne kartą kraustėmės, niekada nesudvejodavau prieš parduodamas vieną, kad įsikelčiau į kitą. Man namai tėra naujo nuotykio pamatas. Šiuo klausimu niekada nesutarėme, o kai pardaviau namą Big Sure, norėdamas sutvarkyti mūsų pašlijusią finansinę padėtį, sudaužiau jai širdį.

      Kai Maksas, mūsų jaunėlis, susiruošė studijuoti koledže, ir vėl susikirto mūsų skirtingos tėvystės ir motinystės filosofijos. Džilei buvo labai sunku galų gale nukirpti juos jungiančią bambagyslę. Noriu pabrėžti, kad nesu beširdis – beprotiškai pasiilgsiu Makso. Bet man jo išvykimas studijuoti prilygo šventei. Jis įstojo į pasirinktą koledžą, studijuos savo svajonių profesiją – muziką, todėl labai savimi pasitikėjo ir buvo užtikrintas pasirinkimu. Tiesą pasakius, jaučiau, kad man, kaip tėvui, labai pasisekė – ir tikrai negaliu pasakyti, kad dažnai taip jaučiausi šioje srityje. Bet Džilei jo išvykimas prilygo tragedijai, siaubingai netekčiai, paskutinei uždangai spektaklyje, kuriame ji ištikimai ir ryžtingai atliko savo vaidmenį trisdešimt trejus metus. Taigi, kol aš šaldžiau šampaną, kad atšvęstume naują mūsų gyvenimo etapą, atgautą laisvę, Džilė patyliukais kaupėsi paskutiniam Medėjos veiksmui.

      Ir tada susimoviau dar kartą – kol ji bandė atsigauti po šoko netekus namų ir sūnaus, aš pabandžiau ją įtikinti, kad mes būtinai turime nusipirkti namą Italijoje. Šis klausimas jau seniai buvo virtęs mūsų nesantaikos obuoliu. Metų metus beviltiškai bandžiau įtikinti ją, kad turėtume nusipirkti namą Pietų Prancūzijoje – Ramatuelyje, Sen Tropezo kaimynystėje. Čia driekiasi aštuonių kilometrų ilgio paplūdimys, sausakimšas jaunų nuogų merginų. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Džilės nedomina šis pasiūlymas.

      O kai po kelerių metų vienas mano draugas paklausė, kodėl taip noriu namo Pietų Prancūzijoje, paaiškinau, – juk ji arti Italijos. Eureka! Nuo tos akimirkos nuolat bandžiau Džilei įpiršti mintį apie namą Italijoje. O dabar, kai Maksas įstojo į koledžą Niujorke, spustelėjau dar stipriau.

      Žinoma, Džilė neprarado šaltakraujiškumo. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes, pardavę jos svajonių namus Big Sure, turėtume pulti pirkti dar vieną namą, o juo labiau kone už dešimties tūkstančių kilometrų. Man viskas atrodė aišku kaip dieną: namas Italijoje mums tekainuotų centus, palyginus su pinigais, kuriuos gavome pardavę namą Big Sure; mūsų šeimos lizdas ištuštėjo, liko apleistas; deja, o gal ir visai ne, nebeliko jokių profesinių priežasčių čia pasilikti; tad mūsų gyvenime dabar tinkamas momentas atversti naują puslapį – pramokti naujos kalbos puikioje, ilgą istoriją turinčioje šalyje, susirasti naujų draugų. Dabar pats laikas pakeliauti, kol vis dar pajėgiame savo kojomis užlipti laiptais. Dabar pats metas pasimėgauti šlovinga itališka virtuve, kol dar galime kramtyti nuosavais dantimis. Dabar pats metas vėl prisiminti romantiką, kol dar veikia visos mūsų funkcijos. Džilė nužvelgė mane kaip kokį pamišėlį. Ir netgi blogiau – pasakė, kad neprieštarauja, jei aš tikrai to noriu. Viskas. Tokie žodžiai mane pribaigė. Visuose tuose kursuose puikiai išmokau tik viena – jei ji sako „neprieštarauju, jei tik tu to nori“, tai galvoja visiškai priešingai – „Aš šito nenoriu“. O kam važiuoti į Italiją su moterimi, kuri to visiškai nenori, kuri jaučiasi nelaiminga, kad taip atkakliai siekiu savo tikslų? Šitaip nieko neišdegs. Pasirinkau kitą strategiją – retkarčiais vis primindavau jai šią idėją tarsi bandydamas įtraukti naują patiekalą į valgiaraštį tikėdamasis, kad vieną dieną tai jai patiks ir ji užkibs.

      Taigi, po metų, kai mūsų draugė Birgita mus pasikvietė į savo šešiasdešimtojo gimtadienio vakarėlį, supratau, kad pasitaikė puiki proga. Birgita gimė Vokietijoje, gyvena Mil Valyje, Kalifornijoje, su vyru statosi namą Tahou Sityje, bet gimtadienio šventę ji nusprendė surengti Apulijoje, piečiausiame batą primenančios Italijos kulniuko taške. Manau, tai šį bei tą pasako apie Birgitą.

      Pasinaudojau šia proga ir pasiūliau Džilei pakeliauti po visą Italijos pusiasalį. Man iškilmingai pasižadėjus nepirkti namo, mudu išskridome mėnesį pakeliauti po Italiją, siekdami patirti tik- rąjį jos skonį.

      Draugiją mums palaikė (o trys tai jau visa kompanija, ar ne?) Karolina, kurią Birgita irgi pasikvietė į gimtadienio šventę. Su Karolina susipažinome, kai ji įsidarbino mūsų