Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

blogesnės. Pagrindinė tokio verslo mintis – paremta atitinkamų mokestinių paskatų – paskatinti ūkininkus likti savo žemėje ir toliau ją dirbti. Imtis tokios veiklos paskatino vyriausybė, siekdama išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, Italijos kultūrą ir tapatumą. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai sumanus, mokesčių lengvatų ieškantis pseudoūkininkas už namo pasisėja javų, popierius susitvarko taip, kad jo ūkis atrodo tikras ir veikiantis, ir pasiskelbia teikiantis kaimo turizmo paslaugas. Bet yra ir tikrų, iš kartos į kartą puoselėjamų ūkių, kuriuose auginami javai, prižiūrimi gyvuliai, kasami triufeliai, auginamos vyninės vynuogės, iš vyno daroma grapa – ir taip jau ištisus amžius. Vienas iš tokių ūkių yra Agriturismo Bartoli, įsikūręs Patrike, pačioje šventojo Monteluko kalno viršūnėje.

      Su Džoana susitikome apie vienuoliktą prie nedidukės degalinės prie Flaminijos kelio ir visi kartu patraukėme Patriko link. Ji pasiūlė susitikti anksčiau, nes pakeliui dar galima daug ką apžiūrėti. Susigrūdome visi į vieną automobilį, o Džoaną įdarbinome savo kelionės vadove. Ji papasakojo, kad Monteluko kalnas laikomas šventu dar nuo priešistorinių laikų. Jo pavadinimas kilęs iš žodžio Lucas, kuriuo vadinama bugienių giraitė. Romėnai šiuos, čia vis dar želiančius, medžius laikė šventais ir neliečiamais ir tai liudija nuo III a. po Kr. čia stovinti lentelė, kurioje lotyniškai aprašyta bausmė kertantiems šiuos medžius. Anuomet būdavo skiriama didelė bauda – tekdavo atsisveikinti su mažiausiai dviem jaučiais. Penktajame amžiuje nuo persekiojimo bėgantys sirų vienuoliai įsikūrė ant šio kalno mažyčiuose urvuose, į kuriuos dar ir šiandien galima įsiropšti. Vėliau, tryliktojo amžiaus pradžioje, šv. Pranciškus čia atidarė pirmąjį savo vienuolyną, kuris vis dar klesti. Taigi, kalnas pelnytai alsuote alsuoja šventumu.

      Sustojome prie vienuolyno ir užėjome vidun. Ant sienos – įrėmintas Mikelandželo laiškas, parašytas penkioliktajame amžiuje apie jo viešnagę vienuolyne, tarsi itališkoji iškabos „Čia buvo apsistojęs Džordžas Vašingtonas“, kokios populiarios rytinėse Amerikos valstijose, versija. Kol dairėmės aplink, prie mūsų priėjo jaunas vienuolis ir paklausė, ar nenorėtume pamatyti koplytėlės, kur kiekvieną dieną meldėsi šv. Pranciškus. Ji tokia mažutėlė – kaip, matyt, ir pats šv. Pranciškus. Nors, kita vertus, niekas nepaneigs, kad jis – didi asmenybė, sugebėjęs vienas pats keturiems šimtams metų atidėti Katalikų bažnyčios reformaciją.

      Susėdę į mašiną, patraukėme pačios kalno viršūnės link. Prie atbrailos, išsikišusios virš slėnyje nusidriekusių laukų, Džoana pasiūlė sustoti.

      – Pažiūrėkite ten. Čia visas Spoleto slėnis. Ar matote, koks jis platus, kiek čia ūkių ir daug visko?

      Linktelėjome.

      – O dabar pažiūrėkite čia. Čia Valnerina.

      Šioje pusėje vėrėsi visai kitokie vaizdai – slėnis siauresnis, daugiau laukinės gamtos, stačios miškingos kalvos grimzdo Neros upėje, kuri perskrodžia visą slėnį išilgai pakeliui į pietus, kur jos vandenys susilies su Tibro upe ir kartu leisis Romos link. Už slėnio horizonte – snieguoti Apeninai, Italijos stuburas, nusidriekiantis per visą bato formos pusiasalio ilgį. Džilė priėjo man iš nugaros ir apsikabino per liemenį. Kurį laiką taip prastovėjome, nenuleisdami akių nuo abiejų slėnių. Atrodo, kad Umbrija pradeda pavergti jos širdį.

      Sustojome prie Bartolių šeimos ūkio, kurio plotas – 500 hektarų kalno viršūnėje. Ūkio akmeniniai pastatai – vieni labai seni, kiti naujesni – išsibarstę po visą šlaitą tarp daržinių ir aptvarų. Karolina, kuri paprastai nepažįstamoje aplinkoje būna perdėtai drovi, viename iš aptvarų pamačiusi būrį šunų, leidosi tekina apžiūrėti jų iš arčiau.

      – Šie šunys naudojami triufeliams ieškoti, – paaiškino Džoana. – Jie aukso vertės.

      Karolina įsilipo į aptvarą, atsiklaupė ir mėgavosi besąlygiška aštuonių ar dešimties padykusiai ją laižančių šunyčių meile.

      Prie pagrindinio gyvenamojo namo sienos šliejosi medinis suoliukas, o ant suoliuko prisimerkęs nuo saulės sėdėjo Domenikas, Bartolių šeimos senolis ir pradininkas. Jam šiais metais suėjo devyniasdešimt šešeri, o Džoana dar papasakojo, kad būdamas septyniasdešimties jis pasiryžo atmintinai išmokti visą Dantės Dieviškąją komediją ir ypatingomis progomis vis dar gali padeklamuoti jos ištraukas. Namuose ant sienos iškabinti straipsniai iš laikraščių, aprašančių tokį jo žygdarbį.

      Valgomajame – du ilgi stalai (prie kiekvieno jų gali susėsti mažiausiai po dvidešimt žmonių), padengti lėkštėmis, taurėmis ir sidabriniais įrankiais. Marčela, šeimos mama, vyriausioji virėja, kuri akivaizdžiai čia viskam vadovavo, pasiūlė mums sėstis kur patinka, o kambarys greit prisipildė šeimos narių, ūkio darbininkų ir kitų laimingųjų, kurie čia atvyko arba pasimėgauti kaimo turizmu, arba, kaip ir mes, tiesiog papietauti. Iš viso susirinko gal trisdešimt žmonių.

      Tokių pietų dar niekada gyvenime nebuvau valgęs. Iš dalies man didelį įspūdį padarė pati vieta – didelis kambarys akmeniniame name, įsitaisiusiame pavojingoje pašlaitėje, iš kurio vėrėsi vaizdai į du slėnius – žaliuojantį, gaivališką ir dirbamą, nusėtą ūkiais. Ne mažiau nustebino ir Bartolių šeima – taip tvirtai suaugę su šiuo kalnu, kaip ir tie akmenys, iš kurių pastatyti jų namai. O kur dar maistas, kurio kiekvienas kąsnelis buvo pasėtas, išaugintas, surinktas, paskerstas, apdorotas ar išgrynintas čia, šiame ūkyje. Autentiškesnio kulinarinio patyrimo ir būti negali.

      Pirmiausia ant stalų atsirado salume – patiekta lėkštėse šeimyniškai, su šviežia namine duona krepšiuose. Salume – tai mėsos produktų asorti – saliamio, dešrų, kumpio, iškabėjusių rūsyje kelerius metus, kol subrendo iki tobulumo. Paskui mums patiekė itališkų skrebučių – užkandėlių su pomidorais ir baziliku, su grybais ir kepenimis. Ant abiejų stalų atsirado trilitriniai raudonojo vyno buteliai be jokių etikečių, kurie keliavo iš rankų į rankas aplink stalą vis greičiau sulig kiekvienu patiekalu.

      Tada patiekė makaronus – žinoma, irgi labai šeimyniškai. Tai buvo naminiai strongozzi, šiame Umbrijos regione gaminami makaronai, su šernienos padažu, valandų valandas troškintu ant nedidelės ugnies, kol saldus, pikantiškas mėsos aromatas įsigėrė į svogūnus, salierus, morkas ir pomidorus ir viskas virto tirštu troškiniu, gausiai aplipusiu puikiai paruoštus makaronus. Kai man pasiūlė antrą porciją, nusprendžiau, kad mano, kaip svečio, pareiga – neatsisakyti.

      Valgėme, juokėmės ir laužyta italų kalba bandėme susikalbėti su šeimos nariais ir kitais svečiais. Čia itin padėjo Džoana. Ji gana gerai kalba itališkai, tačiau nerodo nė menkiausių pastangų žodžius tarti kaip tikri italai. Jai teko padirbėti kaip Jungtinių Tautų vertėjai – vienu metu verčiant iš abiejų kalbų ir į jas, nors, tiesą pasakius, jos akcentas kalbant abiem buvo tarsi britės, dirbančios Niujorke talentų agente, kas iš tiesų ji ir buvo.

      Antrasis patiekalas – secondi – buvo vištiena su triufeliais, patiekta su nesuskaičiuojamomis ką tik šviežiai surinktų daržovių lėkštėmis. Dar niekada neragavau tokios vištienos. Skonis buvo sodrus, intensyvus, jis stiebėsi, čiupo mūsų receptorius už atlapų tarsi norėdamas pasakyti: „Tokia ir yra vištiena, liurbi tu.“ O triufeliai buvo… na, kaip tikri triufeliai.

      Tada desertas – dolci – paprastas pyragas su daugybe uogų. O po jo – avių pieno sūris pekorinas. Avys, pasirodo, išleidžiamos ganytis kalno viršūnėje plytinčiose pievose, kur jos ėda ankstyvą pavasarį pražydusias laukines gėles. O iš surinkto pieno ir pagamintas šis sūris. Italijoje manoma, kad sūrį reikia valgyti po maisto, nes jis padeda geriau viską suvirškinti.

      Po pietų Karolina vėl grįžo pažaisti su šuniukais, Džilė gėrėjosi nuo kalno atsiveriančiais vaizdais, o mudu su Džoana nuėjome į barą išgerti espreso kavos, kurią čia ruošia Marčelos vyras ir šio ūkio savininkas Feličis.

      – Tik neprašyk