Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay

galybę šeštadienio rytų jis praleido plaukiodamas, kol tėvai nusprendė, jog laivas – prabangos dalykas ir tuos pinigus geriau išleisti kam nors kitam.

      – Ar labai sunku buvo augti globėjų namuose?

      – Sunku? – jis nusišypsojo. – Kartais. Bet triukšminga – visuomet. Mūsų namai buvo daugiau mažiau atviri. Abejoju, ar tėvai žinojo, kiek tiksliai vaikų yra vienu metu po mūsų stogu.

      – Tu vadinai juos mama ir tėčiu?

      – Jie ir yra mano mama su tėčiu, – atsakė jis suglumęs.

      – Na taip, tačiau kiek laiko tu su jais buvai? – dabar sutrikusi atrodė Danė.

      Kvinas pasikrapštė pakaušį.

      – Visą savo gyvenimą. Man regis, tu kažką ne taip supratai. Manęs nepaėmė globoti. Globotiniai buvo visi kiti vaikai.

      Danielės veidas nušvito.

      – Supratau. Tai tavo tėvai globojo vaikus?

      – Panašiai, – pritarė jis. – Naujojoje miesto dalyje jie turėjo seną namą su begale kambarių – visi jie buvo daugiau ar mažiau aptriušę. Dar turėjome milžinišką virtuvę – maždaug tokio dydžio kaip pietų kambarys viešbutyje.

      – Tave įsivaizdavau visai kitokį.

      Ji grįžo prie suolo, paskui ją nusidriekė gėlių aromatas, jis godžiai įtraukė jį, kad atsimintų.

      – O ką tu įsivaizdavai?

      Danė gūžtelėjo.

      – Namus, panašius į rūmus, su liokajumi. Visi pasidabinę vakarienei ir elgiasi be galo mandagiai. Atleisk, bet atrodai toks rafinuotas.

      Kvinas susijuokė.

      – Mano tėvams tai būtų patikę. Jie patys paprasčiausi žmonės, kokius kada esu pažinojęs – tiesiog seni hipiai, neabejingi kitų bėdoms. Jiems nerupėjo nei pinigai, nei gražūs daiktai. Tėvai tetroško dalytis tuo, ką turi, su tais, kuriems gyvenimas buvo žiauresnis. – Kvinas susimąstė. – Neabejoju, kad jiems gėda, kad tapau tokiu viskuo aptekusiu kapitalistu. Kas kelis mėnesius jie mane atakuoja su įvairiausiais beprotiškiausiais pasiūlymais, kaip investuoti pinigus.

      Danielė permetė vieną dailią koją per kitą ir taip patraukė bei kuriam laikui užlaikė jo dėmesį. Kodėl ji taip jį traukia? Danė buvo septyneriais metais jaunesnė už jį, tačiau viliojo ne tai. Kvinui ji atrodė lygiavertė tiek savo brandumu, tiek išmintimi.

      – Regis, gyvenime matei ir liūdnų dalykų.

      – Vaikai – savanaudžiai, – jis atsuko butelį vandens. – Dažnai tekdavo kovoti dėl savo teritorijos.

      – Ar tada ir lūžo nosis?

      Kvino veidą padabino šilta šypsena.

      – Taip. Tiesą sakant, tai Džeiko Vanso darbas.

      – Džeiko? – ji atsisėdo.

      – Tu jį pažįsti? – Kažin kas jo viduje pasišiaušė. Būtų keista, jei Danielė nebūtų girdėjusi apie Džeiką – daugiausiai apkalbų susilaukiantį verslininką Australijoje. Džeikas, geriausias jo draugas, šiuo metu rėžė sparną apie Danielę. Vargu ar jam patiktų mintis, jog Džeikas ir Danielė draugauja.

      – Nelabai. Buvome kelis kartus susitikę. Jis dalyvavo Kim ir Riko vestuvėse. Tiesą sakant, susitikinėjo su Brajena Devenport – dar prieš Džeradą.

      Nurimęs Kvinas linktelėjo.

      – Girdėjau apie tai.

      – Papasakok, kaip susilaužei nosį, – netikėtai paprašė Danė.

      – Kai jis pirmą kartą atvyko pas mus, mudu nesusitikome, – Kvinas išsiblaškęs patrynė nosies kuprelę.

      – Džeikas Vansas buvo globotinis? – atrodė, kad Danielei sunku tuo patikėti. Jis suprato, kaip neįtikėtinai turėtų tai skambėti, kai kalbama apie vieną turtingiausių šalies vyrų.

      – Ne visai. Jis turėjo motiną, tačiau buvo šiokių tokių bėdų – daugiausia dėl patėvio. Džeikas pabėgo iš namų ir mieste ieškojosi darbo, tačiau viskas klostėsi kiek kitaip, nei jis tikėjosi. Mama ir tėtis susirado jį gatvėje, pasikalbėjo ir jis atvyko į mūsų

      namus.

      Būdamas paauglys Kvinas buvo įpratęs dalytis, tačiau jam patikdavo, kai jo mandagiai paprašydavo. Džeikas nelabai mokėjo prašyti. O Kvinas nė neketino užleisti savo pozicijų namuose. Kova buvo verta rašytojo plunksnos, tačiau ji negalėjo tęstis amžinai. Po kurio laiko ji virto ilga, nuoširdžia draugyste.

      – Dabar jis mano geriausias draugas. Jis ir Liusė – mano netikra sesuo. Nuo pat vaikystės ji kentėjo prievartą. Vieną dieną, kai Liusei buvo aštuoneri, ji tiesiog atsirado pas mus ir pasiliko. – Kvinas pastebėjo pasibaisėjimą jos akyse. – Prieš kelerius metus tarp jųdviejų su Džeiku lyg kažkas ir mezgėsi, tačiau dabar ji gyvena Londone ir yra bankininkė.

      – Siaubas, – Danielė suvirpėjo visu kūnu. – Kas žmones paverčia pabaisomis?

      – Nemanau, kad žmonės gimsta pikti, – mąsliai nutęsė Kvinas. – Vis dėlto nesunku saugotis, jei jau nenori vaikų.

      Danė liūdnai linktelėjo ir jis susigriebė, kad šie žodžiai smigo jai į pačią sielos gelmę.

      – Bent jau ne šiais laikais, – dar pamėgino sušvelninti ką tik ištartus žodžius – tikrai nenorėjo pasakyti, kad jo mama ir paslaptingasis mylimasis buvo nerūpestingi.

      – Ar dėl visų tų dalykų, kuriuos matei bei girdėjai, tu nenori turėti vaikų? – jo veidu nuslinko šešėlis. – Atsiprašau, Kvinai.

      Staiga ji pasijuto be galo nejaukiai.

      – Nieko tokio. Aš iš tiesų buvau vedęs.

      – Prisiminiau, vos tik klausimas išsprūdo man iš lūpų. Laurą Hartli, ar ne? Žinau, nes jos su Kim maždaug tuo pačiu metu mokėsi PMK. Aš ten pakliuvau po kelerių metų.

      – A, – jis linktelėjo. – Nežinojau.

      PMK – Pimblio merginų koledžas – privati mokykla šiaurės pakrantėje. Jos reputacija buvo nepriekaištinga, tačiau pakliūti galėjo tik turtingų tėvų vaikai.

      – Atleisk, – pakartojo Danielė kupinu kaltės balsu. – Tik dabar prisiminiau girdėjusi, kad ji mirė.

      Kvinas įtemptai stebėjo kylančias bangas.

      – Susituokėme dar besimokydami universitete. Laura norėjo būti socialinė darbuotoja, o jos tėvai… – jo balsas darėsi kimus, – turėjo kitokių planų. Žinoma, jie išsiuntė ją į prestižinę mokyklą, neprieštaravo, kai ji įstojo į universitetą, tačiau neketino leisti jai dirbti juodo darbo ir teptis rankų. Jų manymu, ji tiesiog stūmė laiką, kol horizonte pasirodys dėmesio vertas turtingas jaunikis. – Kvinas karčiai nusišypsojo. – Kai Laura apsigyveno su manimi miesto pakraštyje, prastos reputacijos rajone, tėvai jos išsižadėjo.

      – Kuo vertėsi jos šeima? – Danės veidas atrodė susirūpinęs. – Kiek pamenu, jie turėjo parduotuvių visoje šalyje. Regis, bičiuliavosi su Hovardu.

      – Minkštieji baldai, – jis sunkiai nurijo, tačiau deginantis, iš sužeistos sielos gelmių kylantis pyktis neslopo – taip nutikdavo vos išgirdus Hovardo vardą. Gal jis tiesiogiai ir nelėmė Lauros mirties, tačiau neabejotinai turėjo įtakos tam, kaip ji jautėsi paskutinėmis gyvenimo dienomis.

      – Kiek jai buvo metų, kai mirė?

      – Dvidešimt šešeri. Viskas vyko pašėlusiai greitai – sunyko vos per kelis mėnesius nuo diagnozės