Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay

susižadėjusi su žmogumi, kuris neabejojo – nors galybę kartu tai neigiau – kad esu Hovardo duktė, o tai reiškia – turtinga Blekstounų nuotaka.

      Ji lėtai judėjo aplink vitriną, rūpestingai trindama kiekvieną milimetrą. Tačiau taip ir nepažvelgė į jį.

      – Prisimenu, – suburbėjo Kvinas, pastebėjęs dvi išdavikiškas dėmes jai ant skruostų.

      – Atsimeni skandalą, – galiausiai ji sužiuro į jį. Buvo akivaizdu, kad ne skausmas pavertė jos lūpas plonyčiu brūkšniu, o gėda. – Žiniasklaida nerimo, – iš jos lūpų išsiveržė džeržgiantis juokas. – Buvo net keli labai juokingi pavadinimai. Ir pati būčiau skaniai pasijuokusi… – Danielė pajudėjo prie kitos vitrinos. – Gali įsivaizduoti, jis net reikalavo grąžinti sužadėtuvių žiedą, kol Hovardo paliepimu pas jį neapsilankė Rajenas.

      Kvinas garsiai iškvėpė.

      – Sakyčiau, tu lengvai išsisukai.

      – Tiesiog nuo visko pavargau. Buvau išvadinta nesantuokiniu meilės vaisiumi, besigviešiančiu turtų, vargše kvailele, kurios sužadėtinį pričiupo be kelnių. Vienas deguto šaukštas po kito.

      Danielė nutilo ir sutelkė dėmesį į jai vienai matomą dėmę ant stiklo.

      – Kodėl čia?

      Ji ištiesino pečius.

      – Man patinka paplūdimys ir klimatas. Be to, tai gana toli nuo Sidnėjaus ir daugelis nė nenumano, kad esu kaip nors susijusi su Blekstounais. – Ji metė baikštų žvilgsnį į Kviną ir vyptelėjo. – Galiu čia būti, kas tik noriu.

      Jo atminty blykstelėjo prisiminimai apie matytas nuotraukas laikraščiuose ir televizijoje – išblyškęs veidas, sunkiai suvaldomos plaukų sruogos ir nenusakomi drabužiai. Tuomet jis nepastebėjo jos grožio, gaivios šypsenos, spinduliuojančių akių. Dabar pagaudavo save užlaikant kvapą kiekvieną rytą, kai ji lipdavo laiptais žemyn – spėliodavo kokiu spalvų, medžiagų ir formų deriniu nustebins jį šį kartą. Kvinas ištiesė ranką.

      – Ateik.

      Jis išsivedė ją laukan ir ranka parodė į iškabą virš parduotuvės.

      – Kas čia parašyta?

      – Danė Hamond. Puikūs Port Daglaso juvelyriniai dirbiniai.

      – Puikūs juvelyriniai dirbiniai, – pakartojo jis. – Abu gerai žinome, kiek reikia įdėti pastangų ir darbo, kad galėtum tokius žodžius parašyti prie savo vardo.

      Jis uždėjo rankas jai ant pečių ir pasuko į save.

      – Ar taip viską įsivaizdavai liedama prakaitą?

      Jos galva kiek palinko.

      – Ne visai.

      – O kaip įsivaizdavai?

      – Kaip gali įsivaizduoti pradedantysis? Norėjau būti geriausia.

      – Nejau netroškai, kad pas tave lankytųsi įžymūs žmonės, kilmingų šeimų atstovai ir privatūs kolekcionieriai? – toliau klausinėjo Kvinas.

      – Greičiausiai…

      – Nejau manai, kad Hovardas Blekstounas būtų kišęs savo pinigus, jei nebūtų manęs, kad taip viskas ir bus.

      – Oi, – jos akys žybtelėjo. Jis susimąstė, ar tai ne rytinio pykčio atšvaitai.

      – Tačiau tai, – tarė ranka rodydamas į parduotuvę, – nepanašu į svajonę. Kalbu ne apie pačią parduotuvę ar vietą, kurioje ji yra. Dane, tu turi ryšių. Jei Blekstounai nenorės padėti, investuok į kokią rinkodaros kompaniją. Gal net mano žmonės galėtų tau pagelbėti ir nurodyti kryptį.

      Danielė susiraukė, neatrodė įtikinta.

      – Žinai, po vasarį vykusio priėmimo turiu tiek užsakymų, kad vos spėju suktis.

      Tačiau Kvinas nenusileido.

      – Turi persikelti. Sidnėjus… – jis pastebėjo, kaip nepritariamai nusileido jos lūpų kampučiai. – Gerai, tada Melburnas. Po perkūnais, kam save varžyti? Tu puiki, tad kam atmesti Niujorką ar Europą?

      Ji iškėlė ranką.

      – Tiesą sakant, svarsčiau apie patalpas už kelių namų.

      Kvinas nutilo, pažvelgė į ją ir žengė kelis žingsnius atgal.

      – Už kelių namų išnuomojama parduotuvė, – kantriai aiškino Danielė. – Ji ant pagrindinės gatvės kampo, tad ten būna daug žmonių. Be to, yra dvigubai didesnė ir, žinoma, modernesnė.

      Jis nuleido galvą ir kone įrėmė savo nosį į jos. Kodėl ji nesupranta?

      – Nori būti geriausia čia, Port Daglase?

      – Nesijaudink, nepamiršau tavo komentaro apie Dievo užmirštą miestelį, – subambėjo ji suirzusi, o skruostai užsiplieskė raudoniu.

      – Klausyk, juk kalbame apie tavo karjerą. Niekas apie tave nesužinos, jei pati nepajudinsi subinės.

      Danielė žengė link jo, atlošė galvą, pirštai susmigo į delnus, o auksinės akys ėmė svaidyti žaibus. Ir Kvinas susizgribo, deja, per vėlai, kad ji vis dar niršta dėl šio ryto.

      – Negaliu būti tokia jau niekam tikusi, – tūžmingai tėškė ji, – nes tu kone maldavai, kad sukurčiau tau vėrinį.

      – Ei, tai buvo ne mano mintis, – atrėžė jis. – Tiesą sakant, stengiausi iš paskutiniųjų neprileisti tavęs per patrankos šūvį prie to deimanto.

      Regis, jos viduje sprogo bomba. Šį rytą jis sudavė pirmąjį smūgį – rūpestingai parinko žodžius, kad primintų jos vietą. Ji neturi teisės nieko jo klausinėti ir nieko iš jo tikėtis. Sutrikęs Kvino veidas geriau už žodžius pasakė, kad jis neketino išsiduoti. Užgriuvo mirtina tyla. Taigi Kvinas Everardas susirado ją ne dėlto, kad ji geriausia dizainerė.

      Sugniuždyta Danielė pajuto, kaip veide nelieka nė lašelio kraujo. O ko ji tikėjosi? Jis ką tik sudavė lemtingą smūgį. Geriausia – cha! Ką ji ketino apgauti? Jis ir vėl teisus. Ne taip ji įsivaizdavo ateitį. Jos parduotuvė – tiesiog apgailėtina. Hovardas paskolino pinigų, tačiau taip ir nesiliovė įkyriai kartojęs, kad jai reikia grįžti į Sidnėjų ir rimtai imtis karjeros.

      Kvinas įkvėpė ir prasižiojo kažką sakyti, tačiau ji buvo pirma.

      – Kas tavo klientas? – paklausė nieko nelaukdama.

      – Dane, kad ir kaip ten buvo, dabar visiškai tavimi pasitikiu.

      Puikūs juvelyriniai dirbiniai, kur gi ne. Nežinia kaip, bet jai pavyko išlaikyti smakrą nevirpantį.

      – Ar neturėčiau žinoti, kas mane nusamdė?

      Jis papurtė galvą:

      – Atsiprašau.

      Pats laikas jai išmokti susitaikyti su savo padėtimi. Ji visada tik antra. Ar tai nesantuokinio vaiko prakeiksmas? Nikas. Po perkūnais, net Kvinas Everardas su tais nelemtais jaunųjų dizainerių apdovanojimais ir kandžiomis pastabomis. Dabar Danielė pajuto turinti teisę paklausti apie moterį, kuriai gamino papuošalą. Šį klausimą ji buvo nustūmusi į tolimiausią širdies kampelį.

      – Tas deimantas ne tavo merginai?

      Kvinas nusuko akis.

      – Tai buvo tavo spėjimas, o aš nusprendžiau nekomentuoti.

      Ji visą laiką jautėsi kalta prieš tą įsivaizduojamą merginą – nors mintis apie sudaužytą kito žmogaus gyvenimą nesustabdė nei jos, nei jo. Ji buvo smagus žaisliukas, užpildantis ilgas valandas toli nuo namų. Kvinas, aistringas vyras, nuobodžiavo, o Danielė pasirodė esanti prieinama. Mama nuolat kartodavo, kad nieko tokio klysti,