Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay

liepsnojantį geidulio šokį.

      Antras orgazmas užgriuvo ją visa galia – Danielės kūnas sutrūkčiojo ir išsimušė iš ritmo. Kojos ėmė virpėti ir jau silpniau spaudė Kvino klubus. Ji sukukčiojo iš pasitenkinimo, o Kvinas kiek išsitiesė, kilstelėjo ją aukštėliau pakeisdamas pozą, kad galėtų vėl panardinti juos į malonumo bedugnę. Danielė jautėsi it perpildyta taurė vyno – malonumas liejosi per kraštus ir virto sprogstančiu raudonu pasitenkinimu. Ji kažkaip laikėsi – vėl apsivijo jį stipriai kojomis ir kiek pasikėlė jį pasitikdama. Kvinas ėmė judėti vis greičiau ir greičiau, atlošė galvą ir garsiai suvaitojęs susmuko ant jos.

      Praėjus ištisai amžinybei, Danė pamėgino kilstelėti galvą. Ją spaudė atsipalaidavęs Kvino kūnas, o jo veidas ilsėjosi ant pasklidusių po stalą jos plaukų. Padėtis išties kebli – ji neįstengė nė krustelėti, vos už kelių centimetrų plieskė stalinė lempa degindama jai veidą ir atskleisdama visus jos trūkumus.

      Danielė nusuko akis ir pamatė, kokia netvarka ant grindų – ten voliojosi drabužiai, popieriai ir nugertas konjako butelis. Ji švelniai papūtė jam į ausį. Jokio atsako. Pakartojo tai dar sykelį. Jo blakstienos tingiai suvirpėjo, Kvinas pasuko galvą ir apsilaižė lūpas. Labai iš lėto jo žvilgsnis susitelkė į ją.

      – Viskas gerai? – paklausė jis silpnu balsu.

      Perdžiūvusias Danės lūpas ištempė kreiva šypsena. Viešpatie, geriau nebūna! Jis kaltai mirktelėjo ir kiek kilstelėjo.

      – Atleisk, prispaudžiau tave.

      Jai pasirodė, kad Kvinas Everardas jautėsi nepatogiai. Jos šypsena pasidarė dar platesnė.

      – Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mėgsti mylėtis ant stalo.

      Jis vėl mirktelėjo, o iš veido nedingo kaltumo išraiška.

      – Aš… atsiprašau. Ar užgavau tave?

      Ji plačiai nusišypsojo.

      – Tik tuo atveju, jei malonumą vadintum skausmu.

      Jie nerangiai pasimuistė, o tai sukėlė labai netikėtus potyrius, mat Kvinas vis dar buvo jos viduje. Jis kiek pasikėlė ir akimis perbėgo jos kūnu. Danielė nejučia susigūžė. Jo dėmesį patraukė auskaras bamboje ir jis švelniai jį truktelėjo – tai buvo trilapis sidabrinis žiedelis su ryškiai raudonu Svarovskio kristalu viduryje.

      – Ar pati jį sukūrei? Jis labai gražus.

      Bambos papuošalus Danė kūrė tik sau. Brangakmeniai, kuriuos taip mėgo, buvo per daug brangūs, kad juos slėptum po drabužiais.

      Jo didžiulis delnas uždengė kone pusė jos pilvo. Tada palengva ėmė kilti aukštyn, kol pasiekė krūtų spenelius. Ji stipriai suspaudė jį kojomis. Nusišypsojęs Kvinas palenkė galvą ir perbraukė liežuviu akimirksniu sustandėjusius spenelius. Danielė pajuto, kaip jo varpa ėmė kietėti jos viduje.

      – Manau, galėčiau būti švelnesnis, jei tik suteiksi man antrą galimybę.

      – Nors neturiu nieko prieš mylėtis ant stalo, – ji nusišypsojo, apsikabino rankomis jo kaklą ir kiek pakilo, – vis tik neprieštaraučiau dėl lašelio švelnumo artimiausioje ateityje.

      ŠEŠTAS SKYRIUS

      Kitą dieną Kvinas paskelbė laisvadieniu, kad galėtų atšvęsti laimėjimą aukcione. Kol ji maudėsi, jis viskuo pasirūpino ir jau po valandos jie buvo Port Daglaso uoste ir sėdo į jachtą, pavadintą Jūros vėju – dešimties metrų ilgio gražuolę su įspūdinga bure. Jie nuplaukė iki Mažųjų salų, nardė prie kvapą gniaužiančio Didžiojo barjerinio rifo. Tačiau vėlyvą rytą rifą tiesiog užplūdo turistų minios, tad jie nuplaukė į nedidelę įlanką ir mėgavosi vaišėmis, kuriomis pasirūpino nuomos bendrovė.

      Vanduo buvo tiesiog nuostabus – ramus ir švarus. Kvinas netvėrė džiaugsmu, kad vandenyje jo visai nevargino drėgmė. Antra vertus, gal jis pradeda priprasti prie Sidnėjaus oro sąlygų.

      – Čia tai gyvenimas, – Danė pasirodė iš žemutinio denio vilkėdama ryškiai žalią suknelę. Kvinui labiau patiko maudymosi kostiumėlis, tačiau ji labai greitai galėjo nudegti. Be to, dabar jis tiksliai žinojo, ką slepia ši suknelė. Turės kuo užsiimti vėliau, kai teks nuvilkti ją…

      Jis padavė jai iš pintinės ištrauktą lėkštę ir taurę, o Danielė išsiteisė ant suolo ir atsiduso iš malonumo.

      – Ar esi kada anksčiau buriavusi? – pasiteiravo Kvinas.

      – Ne. Hovardas niekada nesidomėjo jachtomis.

      Jis įsimetė sūriu užteptą krekerį į burną.

      – Ar judu sutarėte?

      – Su Hovardu? – ji susimąstė. – Dažniausiai. Jis nebuvo linkęs reikšti savo nuomonės dėl drabužių, draugų, muzikos ir kitų dalykų, tačiau manau, jog tai buvo jo teisė – juk apmokėdavo visas sąskaitas.

      Ji atsuko baltojo vyno butelį ir ištiesė jį Kvinui. Jo burna buvo pilnut pilnutėlė, tad tik papurtė galvą ir iškėlė vandens butelį. Danė atsirėmė vienoje rankoje laikydama vyną, o kitoje – lėkštę su užkandžiais.

      – Man jis buvo malonesnis nei kitiems. Niekada nepretendavau į jo verslą. Matyt, dėl to elgėsi su manimi švelniau.

      – Jis nupirko tau parduotuvę, ar ne?

      – Tai buvo paskola ir aš ją beveik grąžinau.

      – Kaip manai, kodėl juodu taip niekada ir nesusituokė? – Kvinui nuoširdžiai rūpėjo, kodėl tas niekšelis niekada nepripažino Danielės savo teisėta dukra.

      – Kas? – ji atrodė sutrikusi.

      – Tavo motina ir Hovardas.

      Ji gurkštelėjo, o antakiai susitiko ties nosimi.

      – O kodėl turėjo tuoktis? Jis buvo jos svainis.

      – Na, regis, jie tikrai patiko vienas kitam, kad šitiek metų gyveno kartu, – ėmė garsiai svarstyti jis. – Juodu priminė seniai susituokusią porą, tada, kai jis nerėžė sparno apie kokią ponią…

      Danielė vyptelėjo.

      – Vis dėlto ji liko su juo.

      Tik nesakykite, kad Sonia nepasinaudojo viskuo, ką galėjo gauti. Tiesa, Kvinas niekuomet nebuvo sutikęs Sonios Hamond, tačiau Sidnėjaus spaudoje daug metų mirgėjo žinios apie mergišių Hovardą Blekstouną ir jo svainę. Kad ir kiek Blekstounų atstovai tai neigė, tačiau klausimas dėl Danielės tėvo vis iškildavo į paviršių. Daugelis, įskaitant ir Kviną, manė, kad ji Hovardo meilės vaisius.

      – Žinau, kad visi manė, jog mama – jo meilužė, – paniurusi tarė Danė. – Visą gyvenimą mane lydėjo pikti žvilgsniai ir kuždesiai už nugaros. Tačiau jie visi nėra verti nė jos mažojo pirštelio.

      – O kaipgi tu? – Jei Hovardas nenorėjo pripažinti savo meilės vaiko, kodėl tuomet jomis didžiavosi, laikė savo namuose? Jos žvilgsnis buvo neįskaitomas.

      – Hovardas nėra mano tėvas, – pavargusiu balsu tarė Danielė. – Žinau, kad jo nekenti, taip pat žinau, kad jis nebuvo… šventas. Bet jis mumis rūpinosi, – ji nuleido akis ir įsmeigė jas į suknelės kraštą. – O tai daug daugiau, nei padarė mano tikrasis tėvas.

      – Kas jis?

      – O kam tai rūpi? – atšovė ji. – Tik jau ne Hovardas.

      Kvinas iškėlė rankas ir prisiminė vyraujančią nuomonę apie raudonplaukių temperamentą.

      – Atleisk. Regis, jautri tema, ar ne?

      Jis užjautė Danielę, bet nebuvo tikras, ar ji tikrai ne Blekstouno dukra.

      – Ne tiek jautri, kiek pabodusi, –