Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay

Aistras kurstė be paliovos aplink šniukštinėjanti žiniasklaida ir kilusios dvejonės dėl to, kas tikrasis Bleiko – Meto ir Marisos sūnaus – tėvas.

      – Iš kur žinote? – ėmė smalsauti Danė.

      – Jis vakar skambino.

      – Skambino jums? – nepatikliai perklausė ji.

      – Mes abu sukamės brangakmenių versle, tad nieko keista, ar ne?

      Danielei darėsi vis smalsiau.

      – Kai pasakiau, kur esu, Metas nudžiugo, sakė pats ketinąs čia atskristi. Tad pamaniau, kad jau esate jo pusseserė, gal jis atvyksta aplankyti jūsų.

      Ji papurtė galvą.

      – Jis tikrai nekeliautų čia tam, kad su manimi pasimatytų.

      Kvinas suėmė rankomis rąstą, kad ištiesintų nugarą. Nevalingai Danė sužiuro į tamsius plaukelius, dengiančius jo ilgas kojas. Tada prisivertė mintimis grįžti prie Meto. Kodėl jis turėtų jos ieškoti? Ir kas sieja juodu su Kvinu? Juos galėjo vienyti tik neapykanta Hovardui Blekstounui.

      – Ko Metas nori iš jūsų?

      Kvinas sustingo, rankomis įsirėmė į šonus.

      – O kodėl jus tai domina?

      – Ar tai susiję su rausvaisiais Blekstouno deimantais?

      – Ką jūs žinote apie rausvuosius Blekstouno deimantus?

      Danė garsiai iškvėpė.

      – Kad jie prieš mėnesį paslaptingai atsirado pas Hovardo teisininkus ir šie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atiduoti juos Hamondams. – Staiga jai nušvito galvoje. – Tai jūs radote juos. Jūs grąžinote juos.

      – Aš jų neradau. Man juos davė, o aš tik patvirtinau autentiškumą.

      – Iš ko gavote?

      – Galėsite visus šiuos klausimus užduoti Metui. Dabar deimantai – jo nuosavybė.

      – Juk sakiau, kad aš jo nepažįstu, – atsiduso ji. – Jis buvo atvykęs į laidotuves, tačiau laikėsi nuošaliai.

      – Jums derėtų atidžiau rinktis, su kuo broliautis. Ar yra nors vienas žmogus pasaulyje, su kuriuo Hovardas nebūtų susipykęs?

      – Nesantaika kilo ne vien dėl Hovardo kaltės, ir jūs tai žinote.

      – Nagi, papasakokite.

      – Visi žino tą istoriją. Ir jūs turėtumėte žinoti.

      – Žinau tai, ką rašė laikraščiai. – Kvinas prisėdo ant rąsto ir delnu paplekšnojo šalia savęs. – Norėčiau išgirsti pasakojimą iš pirmųjų lūpų.

      Visa įsitempusi ji prisėdo šalimais, jausdama jo didelį kaitrų kūną vos už kelių centimetrų. Jo smilkiniu sruveno prakaito lašeliai, o Danė neabejojo, kad ir nugara šlapia. Širdis plakė taip, tarsi pati ką tik būtų bėgusi.

      Ji pasilenkė ir rieškutėmis pasėmė balto biraus smėlio, o tada leido jam laisvai tekėti tarp pirštų. Po Hovardo mirties turbūt visi laikraščiai spausdino Blekstounų ir Hamondų nesantaikos istoriją.

      – Džebas, mano senelis, ir Hovardas tapo draugais ir partneriais, kai Hovardas vedė tetulę Ursulą. Dėdė Oliveris, mama ir Ursulos brolis liko Naujoje Zelandijoje prižiūrėti šeimos verslo. Kai senelis Džebas susirgo, visas teises į kasyklas jis užrašė Hovardui. Be abejonės, tai netenkino Oliverio.

      O kaipgi kitaip? Pasak jos pusbrolio Džerado, pagyvenusį vyriškį ištinka apopleksijos priepuolis, vos tik paminėjus Hovardo Blekstouno vardą.

      – Jis dar labiau nuliūdo, kai Džebas padovanojo Širdies brangakmenį – didžiausią savo radinį – tetai Ursulai.

      Stambus rausvas deimantas buvo tapęs net Australijos folkloro dalimi, tačiau kaip ir daugelis kitų nepaprastų brangakmenių nešė blogą lemtį.

      – Hovardas jį nušlifavo ir įdėjo į nepaprasto grožio vėrinį, kurį pavadino Blekstounų Rože.

      – Taip užberdamas druskos ant kraujuojančios Hamondo žaizdos, – sumurmėjo Kvinas.

      Danielė pritardama linktelėjo. Šį kartą Oliveris įsiuto, nes Hamondų vardas nuo šiol buvo amžiams įrašytas į deimantų istoriją.

      – Kai pagrobė Džeimsą, Hovardo pirmagimį, teta Ursula puolė į neviltį. Norėdamas ją pralinksminti, dėdė Hovardas surengė įspūdingą trisdešimtojo gimtadienio šventę. Joje dalyvavo visi – net ministras pirmininkas.

      Danė nusišypsojo prisiminusi, kokiu baimingai pagarbiu tonu jos motina pasakodavo apie brangius papuošalus, sukneles, dekoracijas.

      – Tačiau viskas baigėsi ašaromis.

      – Tą naktį buvo pavogtas vėrinys, – sau po nosimi sukuždėjo Kvinas.

      Kiekvienas turėjo savą teoriją. Kai kas įtarė, kad tai buvo nepavykęs mėginimas sumokėti išpirką. Kvinas greičiausiai manė, jog Hovardas saugiai paslėpė vėrinį, kad gautų draudimo pinigus.

      – Hovardas apkaltino Oliverį ir padėtis ėmė kaisti, – tęsė pasakojimą Danė. – Oliveris pareiškė, kad seserys nuo šiol jam mirusios… – ji pasisuko į vyriškį ir ėmė kalbėti žemu, gomuriniu balsu: – Tol, kol bus nors kaip susijusios su Blekstounu! – Ji dūrė į jį rodomuoju pirštu. Kvinas nusišypsojo. Šypsena buvo tikrų tikriausia ir jai apsalo širdis.

      – Ne viską papasakojote, – tarė Kvinas.

      – Ko nepasakiau? Na, turbūt girdėjote, kad vargšė tetulė Ursula įvirto į baseiną…

      – Nes buvo per daug prisisiurbusi.

      Ji pridėjo pirštą prie lūpų:

      – Mes apie tai nešnekame, – sušnabždėjo dramatišku balsu. – Hovardas prie visų apkaltino Oliverį dar ir tuo, kad šis suorganizavo mažojo Džeimso pagrobimą.

      Regis, šis faktas buvo menkiau žinomas nei kiti. Bėda ta, kad tokio kaltinimo Oliveris niekada neįstengė atleisti. Juodu su žmona Katerina patys negalėjo susilaukti vaikų. Džeradas ir Metas buvo įvaikinti.

      – Tikrai šaunus vyrukas, – tarė Kvinas džeržgiančiu balsu.

      – Nepamirškite, kad jis neteko sūnaus, – paprieštaravo Danė. – Kad ir kokie gandai sklandė apie jo meilę moterims, mama sako, kad jis nuoširdžiai mylėjo tetą Ursulą. Ne pats didžiausias džiaugsmas stebėti, kaip ji kovoja su neviltimi.

      Neatrodė, kad šie žodžiai būtų sujaudinę Kviną. Kad ir kas būtų įvykę tarp jo ir Hovardo, turi būti labai įspūdinga. Ji atsiduso.

      – Nesuprantu, Kvinai. Metas turi visas teises būti piktas, ypač po pastarųjų mėnesių įvykių. Tuo tarpu jūsų nesantaika siekia tolimą praeitį. Vis svarsto, kodėl jūs jo taip nekenčiate net ir po mirties?

      – Smalsumas prie gero neprives, – jo tonas buvo ledinis.

      Matyt, už visko slepiasi ne tik pyktis dėl balsavimo. Kvinas – vienas žymiausių ir sėkmingiausių pasaulio agentų. Tad Danielė nė už ką nepatikės, kad jis vis dar laiko pyktį dėl to, kad Hovardas prieš daugybę metų kiek apsunkino jo gyvenimą.

      – Žinote, jūsų neapykanta Hovardui darosi panaši į maniją.

      Jis pašaipiai kilstelėjo antakius.

      – Tikrai?

      – Ką jis jums padarė? Atėmė moterį?

      Iš jo lūpų išsiveržė į lojimą panašus juokas.

      – Profesinis pavydas? – mėgino toliau spėlioti Danielė. O gal tiesiog ieškojo priežasčių su juo susikivirčyti? Mėgino atrasti išorinį