Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

bus paskelbtas tavo tėvo testamentas, tapsi viena iš trijų pagrindinių Blekstouno deimantų akcininkų.

      – Ne, – Kim užtikrintai papurtė galvą. – Hovardas išbraukė mane iš testamento. Jis sakė…

      – Kad ir kokie buvo tavo tėvo ketinimai to barnio metu, naujo testamento jis taip ir nesurašė. Gartas, testamento vykdytojas, tai patvirtino. Tu paveldėsi trečdalį Hovardui priklausiusių kompanijos akcijų, o tai reikšminga dalis. Turėdama jas įgausi galios įgyvendinti pokyčius. Sėdėdama keturiasdešimt trečiajame aukšte galėsi stebėti, kaip tavo svajonės virsta tikrove. Galėsi suklijuoti įtrūkimus. Ištaisyti klaidas.

      Rikas stebėjo, kaip jos akyse kelias sunkias, amžinybę trunkančias sekundes verda vidinė kova.

      – Pavojinga demagogija, – pagaliau pasakė ji.

      – Tai nėra demagogija, – nedvejodamas atsakė jis. – Keli artimiausi mėnesiai korporacijai bus sunkūs. Dėl neigiamų pranešimų žiniasklaidoje šią savaitę akcijų vertė krenta. Negalime sėdėti ir nekreipti į tai dėmesio. Turime žaisti gudriau. Kim, mes norime, kad dirbtum drauge su mumis ir padėtum pakeisti tokį žiniasklaidos nusistatymą. Kviečiame tave grįžti į Blekstounus.

      – Mes?

      – Korporacijos vadovybė. Rajenas, Gartas ir aš.

      – Pakeisti neigiamą žiniasklaidos nusistatymą – svajonių darbas viešųjų ryšių specialistui, o ne man, – atsakė pagalvojusi Kimberli. – Kodėl nenusisamdote konsultanto?

      – Nenorime gražiakalbio konsultanto. Mums reikia tavęs ir aštraus tavo proto. Tu puikiai išmanai šį verslą, esi aukščiausios kvalifikacijos specialistė. – Jis pasilenkė į priekį, tvirtai sunėręs pirštus nuleido rankas tarp kelių, atkaklus jo žvilgsnis buvo kaip niekad negailestingas. – Norime parodyti, kad esame vieningi, Kim. Turime jiems pademonstruoti, kad jaunoji karta nesimurkdo praeityje, o surėmusi pečius žengia į priekį. Laikraščiuose turi būti minimas tavo vardas ir rodomas tavo veidas.

      Kimberli kilstelėjo antakius, jos veide žaidė vos pastebimas pašaipos šešėlis.

      – Man regis, kad Blekstounų veidu pasirinkote Marisos seserį, supermodelį.

      – Brajena Devenport yra kompanijos veidas. Tau siūlome būti lūpomis ir dirbti darbą, kurį puikiai išmanai.

      Netikėtai Kim akių gilumoje žybtelėjo linksmos kibirkštėlės.

      – Ar nebijai, kad mano lūpos gali pridaryti dar daugiau bėdos?

      – Bėdos jos gali pridaryti tik man, – atrėžė Rikas, – o aš jau pakankamai suaugęs, kad su tuo susitvarkyčiau.

      Tai buvo nekalta replika, kuria jis troško pareikšti padėką, kad kandžiausios akimirkos visada kliūdavo jam. Bet Kim neatšovė atgalios, tik akys nušvito šilta šviesa – nekaltas pokštas užsiaugino dantukus ir prasigraužė pro užklojusią tylą. Buvo daugybė dalykų, kuriuos Rikas norėjo pasakyti – kaip pasiilgo jos danukų, kaip laukdavo tos akimirkos, kai ji prasižios po jo lūpomis, kaip svajodavo apie saldžiai aštrų jos skonį.

      Bet laikas tam netinkamas. Dabar svarbiausia – parsivilioti ją atgal, pas Blekstounus, ir jis negali rizikuoti viską sugadinti.

      Rikas pakilo ir nuėjo link atvirų durų trokšdamas įkvėpti tokio pažįstamo druskingo oro ir kaip nors nuraminti vilionių sukeltą jaudulį.

      – Jeigu imčiausi šių pareigų… – Kim žvilgsnis įsmigo tiesiai Rikui į akis, kai šis atsisuko, – kieno vadovaujama dirbčiau?

      – Priklausytų nuo projekto, – atsakė jis atsargiai, nekreipdamas dėmesio į geismą, kuris sukilo išgirdus jos žodžius.

      – O kokie tie projektai?..

      – Vieno iš didžiųjų tikslas – paleisti į rinką naujausias papuošalų kolekcijas. Danielė tikriausiai jau papasakojo tau apie iškilmingą pristatymą?

      – Truputį. – Ji stengėsi atrodyti abejinga, bet sunkiai sekėsi slėpti susidomėjimą. – Rengiamas kitą mėnesį, tiesa?

      – Vasario dvidešimt devintą. Šių metų renginys ypač svarbus, nepaisant pastarųjų įvykių.

      – Dešimtas Blekstouno papuošalų gimtadienis, – spėjo nė nesudvejojusi Kimberli. – Tai ką, bus įprastas gimtadienio vakarėlis, pardavimo skatinimo ir reklaminės akcijos?

      – Taip.

      – Turbūt viskuo rūpinasi rinkodaros skyrius. Ką tiksliai turėčiau daryti aš?

      Pažvelgęs jai į akis Rikas pajuto, kaip adrenalino banga smogė į kraują. Štai šito jis ilgėjosi – Kim pagaulumo, greitos reakcijos, žodinių dvikovų, kurių niekada negalėdavai iš anksto nuspėti, bet kurios visada pabudindavo jame kažką labai svarbaus.

      – Jeigu žinočiau, man tavęs nereikėtų.

      – Man? – atrėmė ji. – Kur dingo karališkasis mums?

      – Na, mums, man… – Jis numanė, kad Kim ir taip viską suprato. Todėl ir pasiteiravo, kieno vadovaujama dirbtų. – Šiuo atveju su Rajenu ir jo žmonėmis ruoštum rinkodaros planą, kaip Blekstounų prekės ženklą teigiamai nušviesti žiniasklaidoje apskritai, o ypač šio pristatymo metu. Kaip tai padaryti… – Rikas plačiai išskėtė rankas, – tai jau tavo reikalas. Turėsi apgalvoti visus įmanomus variantus.

      – Pavaldi būčiau Rajenui? – burbtelėjo ji akimirką pasvarsčiusi. – Jis būtų mano bosas?

      – Šiame projekte.

      – O apskritai?

      – Naujajam generaliniam direktoriui, kurį paskirs valdyba.

      – Vadinasi, didelė tikimybė, kad tai būsi tu.

      – Šansai lygūs. Rajenas yra Blekstounas, o tai stiprus koziris. Bet jei paskirs mane… – Rikas prisimerkęs pažvelgė Kim į akis ir priėjo artyn. – Ar tai, kad būtum pavaldi man, pakeistų tavo apsisprendimą?

      Ji atsistojo ir pasitiko jį išdidžiai iškėlusi galvą.

      – Negrįžčiau, jei reikėtų dirbti tėvui, tai kodėl, po galais, turėčiau svarstyti galimybę dirbti tau?

      – Nes mums reikia tavęs, Kim. Blekstounams, tavo broliui, kompanijai, kiekvienam mūsų darbuotojui – mums reikia, kad dirbtum su mumis. Nuoširdžiai tikiuosi, kad supranti, jog mano pasiūlymas yra visos kompanijos vadovybės vardu ir tu neleisi praeičiai sužlugdyti Blekstounų ateities.

      SEPTINTAS SKYRIUS

      Kimberli širdis daužėsi it kūjis į šonkaulius. Tas vargšas kvailas lengvai suviliojamas raumenėlis troško tikėti Perinio nuoširdumu, nors smegenys tuo metu čirpavo, kad verčiau jau būtų atsargi dėl jo motyvų.

      – Aš jau nebesu dvidešimt vienų metų naivi mergaitė, – prabilo ji stulbinamai ramiu balsu, turint omenyje pašėlusį širdies ritmą. – Neužliūliuosi manęs savo saldžiomis demagogijomis, aš neleisiu, kad pasinaudotum manimi, nes esu Kimberli Blekstoun.

      – Pasinaudočiau? – Perinio akys grėsmingai prisimerkė. – Niekada nesinaudojau tavimi, Kim.

      – Nemanai, kad suvilioti ir vesti boso dukterį, norint užsitikrinti paaukštinimą…

      – Išsiaiškinkime vieną dalyką kartą ir visiems laikams, Kim. Aš troškau tavęs kaip moters, ir troškau taip, kad nebuvo svarbu, ar esi Kimberli Blekstoun, ar ne. O tavo pavardė buvo didelis trūkumas, ir ne vien todėl, kad buvai mano boso dukra, bet ir dėl visų tų sumautų savybių, kurias paveldėjai iš Hovardo.

      Tikriausiai