Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

kad jie bent kiek panašūs. Visas mano namo plotas – kaip tavo vieno aukšto, gal netgi mažesnis. O vaizdas… – Ji kreivai šyptelėjo lyg negalėdama patikėti. – Kaip gali lyginti? Iš kiekvieno tavo lango atsiveria menininko drobės verta panorama, o aš turiu pasistiebti ant pirštų galų, kad akies krašteliu užkabinčiau Manuko uostą, ir tai tik antrame aukšte.

      Perinis nieko neatsakė, bet ji pajuto, kaip šildantis jo žvilgsnis iš lėto nuslinko jos kūnu žemyn, kol pasiekė leopardo kailio rašto batelius. Ir staiga Kim pasigailėjo, kad neužsivilko naujosios suknios iš šilko švelnumo medžiagos, kuri derėjo prie batelių. Užplūdo noras, kad visas vakaras plauktų palaimingoje harmonijoje, troško nusispirti šiuos aukštakulnius ir lepinti jausmingąjį savo aš vynu, maistu, o gal net pavojingu aistros protrūkiu.

      Troško užmiršti praeities nuoskaudas, viską, kas nutiko praėjusią savaitę, ir tiesiog džiaugtis šia akimirka.

      – Nedažnai išeinu į balkoną, – prisipažino Perinis. – Šis vaizdas nieko nevertas, nes aš jam neskiriu laiko, nesigrožiu.

      – Vis dar dirbi iki išnaktų?

      – Kai reikia.

      – Niekada nereikia, – pareiškė Kim, mesdama subtilią užuominą. – Žmonės patys įsikinko, nesvarbu, dėl kokių priežasčių – ambicijų, pinigų, egoizmo, saugumo ar nesaugumo…

      Ji nežinojo, dėl ko taip elgiasi Perinis. Jis ne tik kerintis ir ekstravagantiškai išvaizdus vyras, bet turi vidinės jėgos ir užsispyrimo siekti užsibrėžto tikslo. Kadaise pasakojo, kad jį užaugino vieniša motina, tik savo pastangomis jis baigė mokyklą ir universitetą, kur studijavo verslą, bet kalbėdamas apie vaikystę nebuvo labai atviras. Tai irgi skaudino. Perinis pasakodavo tik apie tai, apie ką norėdavo, ir daug svarbių dalykų pasilikdavo sau.

      – O tu pati, Kim? Kas skatina tave?

      – Pats darbas, – atsakė ji paprastai.

      – Vis dar?

      – Taip. Vis dar.

      Kurį laiką jis atidžiai žvelgė į ją, mėlynų jo akių žvilgsnį niaukė krentančios sutemos.

      – O kaip ambicijos, apie kurias kalbėdavai, noras atsidurti tarp aukščiausių Blekstouno deimantų vadovų? Norėjai sekti tėvo pėdomis. Kas nutiko tai svajonei?

      – Ta svajonė buvo pasmerkta likti svajone, Perini. Puikiai tai žinai.

      – Ne, – nesutiko jis. – Aš taip nemanau, nemanai ir tu. Blekstounuose viskas pasikeis. Jei pastaruoju metu buvai tą svajonę užmetusi, pats laikas prisiminti.

      Kimberli širdis suspurdėjo. Savo senose svajonėse, senose ambicijose ir vaikystės prisiminimuose ji nesirausė jau visą dešimtmetį. Netgi grįžusi namo nė nepažvelgė giliau – matė vien pasiūlymą užimti valdybos nario kėdę ir galimybę užbaigti seną nesantaiką, išskyrusią dvi vienos šeimos šakas.

      Ar ji tikrai nori būti šeimai priklausančios kompanijos dalis?

      Ar išsaugojo troškimą vadovauti?

      Šią įtemptą akimirką suskambėjo durų skambutis. Perinis išsitiesė ir pakėlė galvą.

      – Tikriausiai mūsų vakarienė. Roberto maistas pernelyg gardus, kad būtų galima neskubėti. Pokalbį pratęsime pavalgę.

      Rikas negailestingai niršo ant savęs, kad per anksti užsiminęs apie darbą sugriovė jaukią atmosferą balkone. Vakarienė leido kuriam laikui vėl jį pamiršti. Gardžiuodamiesi paprastai paruoštu, bet įstabaus skonio maistu jie kalbėjosi apie Roberto restoraną, jos atostogas, beviltiškai rezultatų neduodančią paiešką, Danielės išvykimą – viską, išskyrus juodu siejantį nebaigtą reikalą.

      Po kurio laiko Kim padėjo šaukštą ir atstūmė nuo savęs dubenėlį su desertu.

      – Tik tiek tesugebi? – paerzino jis ir nužvelgęs itališkų ledų likučius kilstelėjo antakius.

      – Nors ir labai sunku patikėti, bet tik tiek. Maistas dieviškas, bet tos sraigės mane pražudė.

      – Norėtum kavos?

      Ji papurtė galvą.

      – Gal taurelę ko nors stipresnio? Turiu konjako ir tokajaus…

      – Nieko, ačiū. Gal jau eikime prie reikalo.

      Išgirdęs tokį tiesų pasiūlymą Rikas palenkė galvą. Pats laikas griebtis reikalų, bet ne čia, prie pietų stalo.

      – Eime į poilsio kambarį. Kol kalbėsimės, galėsi ištiesti kojas ir atsipalaiduoti.

      – Labai abejoju, ar pavyks, – atsakė ji švelniai ir šyptelėjo, bet padėjusi servetėlę atstūmė kėdę. – Vis dėlto eikime toliau nuo indų. Dėl viso pikto, jei netyčia diskusija imtų kaisti.

      Rikas apie tai pagalvojo ir pasiūlė jai prisėsti tolimame sofos gale.

      – Ši lempa pobjaurė, bet velniškai brangi. Geriau jau tegul būna kuo toliau nuo tavęs.

      Smagiai nusišypsojusi Kim prisėdo pasiūlytoje vietoje.

      – Išmintingas sprendimas. Stovas atrodo gana tvirtas, pridaryčiau nemenkos žalos.

      – Juk nebūtinai susiginčysim, – ramiai tarė Rikas.

      – Nebūtinai, nors praeitis byloja, kad tokia galimybė išlieka. Ypač kai kalba ima suktis apie Blekstouno deimantus.

      Su šiuo Kim teiginiu Rikas negalėjo ginčytis, lygiai kaip nebūtų galėjęs pasakyti, kad tai labai blogai. Kai juodu kartu liejo prakaitą ruošdami Blekstouno papuošalų verslo planą, karštos diskusijos buvo gerokai daugiau nei dviejų protų glamonės – taip jie atrasdavo tai naują požiūrį, tai kūrybišką sprendimą. Biure, kaip ir miegamajame, jie papildydavo vienas kitą – ir Rikas vėl šito troško. Tos ugnies, kibirkščių, tokio artimo ryšio.

      To jis troško ir buvo pasiryžęs gauti, tik norėjo dar šiek tiek pratęsti įsivyravusią harmoniją. Pasigėrėti linksmomis kibirkštėlėmis jos išraiškingose akyse. Bet jos dingo, vos Rikas spėjo įsitaisyti priešais ją, ant zomša trauktos sofos. Jam dar nespėjus prabilti, šypsena jau buvo išnykusi iš jos veido.

      – Leisk man bent pateikti tau pasiūlymą, kol dar neišsitraukei savo ginklų, – pasiūlė jis.

      – Ar siūlysi man vietą valdyboje, ar svajonių darbą, kaip mestelėjai visai neseniai?

      – Pradėkime nuo valdybos.

      Kim linktelėjo.

      – Aš apie tai jau šiek tiek pagalvojau.

      – Ir ką sugalvojai?

      – Metas sako, kad iškiltų interesų konfliktas, jei likčiau dirbti ir Hamondo rūmuose.

      Nieko keisto, kad jo pasiūlymą Kimberli aptarė su savo bosu. To Rikas ir tikėjosi, tačiau vis tiek suirzęs sukando dantis.

      – Tavo bosas teisus, – pagaliau tarė. – Priėmusi mano pasiūlymą negalėtum ir toliau jam dirbti.

      – Kodėl turėčiau dabartinį savo darbą, kurį taip mėgstu, iškeisti į vietą taryboje?

      – Todėl, kad Hamondas nieko daugiau tau pasiūlyti negalės. Visada būsi tik tarnautoja. Antras žmogus kompanijoje, – pabrėžė jis, išvydęs žiežirbas žaliose Kim akyse. – O kas toliau? Metas Hamondas niekada neatiduos valdžios ne Hamondui.

      – Ne visiems vien tik valdžia rūpi, Perini.

      Kim žodžiuose nuskambėjusį pasmerkimą jis sutiko iškelta galva.

      – Kadaise ji rūpėjo ir tau. Grįžai iš Europos idėjų pramušta galva ir užsidegimo kupina