Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

irgi pajuto šią tuštumą. Pastebėjusi neramų tetos žvilgsnį ir vietos nerandančias rankas, kol ši sukosi ruošdama pusryčius, kurių jiedvi taip ir nepalietė, Kim nusprendė, kad joms reikia prasiblaškyti.

      Perinis suteikė jai puikią progą – paskambino ir pateikė, regis, visai nesuplanuotą pasiūlymą.

      – Vakarienės? – perklausė ji. Širdis plastelėjo krūtinėje, o laisvoji ranka tuoj pat ėmė žaisti karuliais. – Nemanau, kad…

      – Kad tau reikia valgyti? Kelioms valandoms ištrūkti iš namų? Aptarti mano pasiūlymo dėl posto Blekstounų valdyboje sąlygų…

      O taip, dabar jis jau buvo gudresnis. Per savaitgalį pamatė, kad nuo laukimo ir nieko neveikimo ji ima kraustytis iš proto. Pasirinko labai tinkamą metą pasiūlyti jai vietą taryboje ir iš vidaus įveikti seną nesantaiką. Paskui davė per daug laiko apie tai pagalvoti – ištisą dieną. Dabar Kim troško daugiau informacijos, norėjo sužinoti, kas tiksliai darosi Blekstouno deimantuose… Ir kodėl būtent jai siūloma Blekstounams priklausanti kėdė kompanijos valdyboje.

      Tik todėl ji ir priėmė Perinio pasiūlymą. Todėl išsirinko griežtai dalykišką suknelę, nepasidavusi Sonios užgaidai įpiršti jai įdomesnį, gundantį, visiškai kitokį nei jai įprasto klasikinio stiliaus apdarą. Iškyla į mėgstamiausią Double Bay prabangių drabužių krautuvėlę buvo tik žaidimas, gudrus taktinis manevras, stengiantis atitraukti jųdviejų mintis nuo vos už kelių kvartalų vykstančių laidotuvių.

      Ir nieko bendra neturėjo su šiandienos pasimatymu.

      Dabar, blaškydamasi po svetainę ir niekaip negalėdama rasti vietos, ji jau gailėjosi leidusi Periniui atvažiuoti jos pasiimti iš namų, nes taip bus patogiau, o ne susitarusi pasimatyti restorane. Kadangi pasipuošusi lūkuriavo jos atvažiuoti turinčio vyro, visa tai buvo nervinančiai panašu į tikrą pasimatymą.

      Reikėjo paprašyti, kad išėjęs iš biuro paskambintų. Tada būtų geriau apskaičiavusi laiką. Gal dar spėtų užlipti į viršų ir įsisegti kitus auskarus. Arba arklio uodegėlę susisukti į kuodą. Taip bent šiek tiek…

      Varpelis prie durų nuaidėjo per didžiulius namus ir nerami Kim širdis ėmė dar smarkiau daužytis. Jis jau čia. Po galais, pačiu laiku.

      – Aš atidarysiu! – šūktelėjo Sonia.

      Po kelių akimirkų Kimberli išgirdo prislopintus balsus, paskui sugriaudėjo žemas Perinio juokas. Ji jau žengė kelis žingsnius link vestibiulio, bet išgirdusi šį garsą sustojo it įbesta. Toks netikėtas buvo šis juokas – ir toks artimas jos moteriškai širdžiai.

      Venomis nuvilnijo karšta nekantrumo banga, sukirbėjo pilvo apačioje ir šiurpuliukais nubėgo per odą. Ji tam visai nepasiruošusi. Reikėtų minutės kitos susitvardyti ir atgauti šaltakraujiškumą… bet laiko nebuvo, nes čia pat pasigirdo žingsniai ir melodingas Sonios balsas – jie artėjo.

      Paskutinę sekundę Kim krito į arčiausiai stovintį krėslą ir nuo staliuko čiupo žurnalą. Kai Sonia pranešė: Kim, Rikas jau čia, ji nedrebančiomis rankomis – neįtikėtina! – sugebėjo jį nuleisti. Šypsojosi nuoširdžiai, ramiai, buvo susitvardžiusi. Tačiau pažvelgusi į safyro žydrumo jo akis pajuto, kad širdis apsivertė lyg apsvaigusi iki sąmonės netekimo.

      – Tu jau čia, – kvailai tarė.

      Viskas ne taip – ji turėjo šaltai pasisveikinti ir metusi tu vėluoji išdidžiai nužingsniuoti pro jį tiesiai prie automobilio, bet vis geriau nei padėka, kad atnešė juoko į šiuos tuščius namus.

      – Pasiruošusi važiuoti? – paklausė jis.

      Kim padėjo žurnalą.

      – Jau geras dvidešimt minučių.

      Perinis reikšmingai kilstelėjo antakį.

      – Malonu girdėti, kad tapai punktuali.

      Menkutė aliuzija į praeitį, priminimas vienos iš ydų, kurias ji pasistengė ištaisyti naujojoje suaugusios Kimberli Blekstoun versijoje, kaipmat atvėsino nuo jo atvažiavimo užvirusį kraują. Nekreipdama dėmesio į ištiestą ranką Kim atsistojo, pabučiavusi į skruostą Sonią praskriejo pro Perinį ir patraukė į lauką. Marsė, ūkvedė, atidarė paradines duris ir Kim išėjo nė nestabtelėjusi. Būtų galėjusi pati viena nužingsniuoti iki automobilio ir įsitaisyti keleivio vietoje.

      Deja, turėjo sustoti prie užrakintų mazeračio durelių ir stypsoti ant beveik aštuonių centimetrų aukščio kulnų. Šiuos batelius išsirinko norėdama kompensuoti ūgio trūkumą, kad nesijaustų menkesnė, nors norint pažvelgti tiesiai akis į akį metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų milžinui Periniui jai prireiktų dar kokių dešimties centimetrų.

      Kam, po galais, jam prireikė užrakinti automobilį?

      Susinėrusi rankas ant krūtinės Kim trepsėjo koja ir susiraukusi spoksojo į praviras laukujes duris. Po kelių minučių pasirodęs Perinis stabtelėjo persimesti žodžiu su Marse. Kim pakako nuoširdumo pripažinti, kad atrodo jis velniškai gražiai. Nors atvažiavo greičiausiai tiesiai iš biuro, atidirbęs dvylika valandų, anglies juodumo jo kostiumas buvo nepriekaištingas, balti marškiniai, rodės, net šiugžda, o mėlyno kaklaraiščio mazgas surištas tobulai.

      Bet svarbiausia ne brangūs, pagal specialų užsakymą siūti drabužiai, o tai, kaip jis juos dėvi. Ar eitų į susitikimą vilkėdamas kostiumu, ar slampinėtų prie baseino tik su trumpikėmis, Perinis spinduliavo ramų autoritetingumą ir erzinantį pasitikėjimą savimi, tai traukė dėmesį labiau nei išoriniai atributai.

      Kai pasilenkęs jis pakštelėjo nuraudusiai Marsei į skruostą ir pasileido laiptais žemyn, nuo tiesaus ir įdėmaus žvilgsnio šiurpuliai nusirito Kim per kūną. Dar neišblėsusi šypsena vėl suvirpino jo lūpas ir jai pasidarė labai sunku demonstruoti, jog yra susinervinusi.

      – Nepasitiki mūsų darbuotojais? – pasiteiravo linktelėjusi galvą į užrakintas automobilio dureles.

      – Blogas įprotis. – Pasigirdo tylus pyptelėjimas, atidaręs dureles Perinis luktelėjo, kol Kim įsės, ir pasilenkęs pažvelgė į akis. Jau nebesišypsojo. – Tiesą sakant, nesitikėjau pamatyti jokių darbuotojų.

      Kimberli suprato užuominą.

      – Nematau prasmės laikyti nuošaliai ištikimus ir seniai mums dirbančius žmones vien iš baimės, kad jie gali nutekinti informaciją, kai akivaizdu, jog žiniasklaida vis tiek viską sužino iš savo šaltinių.

      – Kalbi apie tariamai slaptas Marisos laidotuves?

      – Tai tik vienas pavyzdys. – Kim siuto, nes apie Marisos laidotuves rašė ne vienas šios dienos laikraštis. – Žurnalistai neįtikėtinai gerai apie viską informuoti.

      – Toks jau jų darbas. – Perinis susinervinęs įsitempė. – Užsisek saugos diržą.

      – Aš ne mažas vaikas, pati žinau…

      Kim sulaikė kvapą ir užgniaužusi pasipiktinimą atsilošė sėdynėje, nes Perinis pasilenkė virš jos siekdamas diržo. Netyčia švelniai prisilietė prie jos krūtinės ir Kim pajuto, kaip šis trumpas prisilietimas aidu atsiliepė pilvo apačioje ir surakino spenelius.

      Po velnių!

      Jis akimirką sustingo – o gal jos širdis ir visi pojūčiai nuščiuvo – prieš užsegdamas sagtį. Tada nutvilkė ją tamsių akių liepsna ir prabilo žemu, griežtu balsu:

      – Žinau, kad nesi vaikas, Kim, nors elgiesi panašiai.

      Elgiuosi panašiai? Ką, po galais, jis nori pasakyti?

      Durys trinktelėjo uždaromos ir tas šešias sekundes, kurių jam prireikė apeiti aplink automobilį ir įsitaisyti prie vairo, ji net virpėjo iš noro atkeršyti. Kol jis užvedė