Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

Ir visai nesvarbu, tiesa tai ar ne. Tvirtai laikaisi savo, ir tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl tavęs siekiau. Neturėjau jokių kitų tikslų – tenorėjau tavęs. Taip, kaip tik įmanoma norėti moters.

      Po Riko prakalbos stojo tyla, net spragsinti nuo jo žodžiuose susikaupusios aistros. Šįkart jis nebuvo malonus kerėtojas, slidus oratorius ar auksaburnis meilužis. Šias savo savybes Perinis rodydavo retai, todėl Kimberli taip ir liko priblokšta ir bežadė.

      – Tą dieną biure, Hamondo kabinete, – tęsė jis, – sakei, kad geriau jau niekada nebūtum už manęs tekėjusi.

      – O tu su manimi sutikai, – pagaliau atgavo amą Kim, jos balsas net virpėjo nuo pajudintų emocijų. – Sakei, mūsų santuoka buvo klaida.

      Tąkart jo šaltai ištarti žodžiai lyg ledinė ietis perskrodė jos širdį ir ištaškė į šimtus mažulyčių skeveldrų. Nepermaldaujamas ir šiurpinantis ginčo ir jųdviejų sąjungos finalas.

      – Ir buvo klaida, – tiesmukai patvirtino Perinis, vėl ją apstulbindamas. – Vedžiau tave dėl neteisingos priežasties. Maniau, kad metu iššūkį tavo tėvo apgavystei.

      – Ką nori pasakyti?

      – Per Kalėdas, prieš mums išvykstant atostogų į San Franciską, jis ramiai pasikvietė mane stiklo viskio ir tarė žodį. Žinojo, kad mudu meilužiai – galbūt žinojo visą laiką – ir suvaidino įsiutusį tėvą. Pareiškė, esą jam visai nepatinka, jog mudu slapstomės nuo jo, ir primygtinai pasiūlė: jei noriu tave kedenti, po galais, privalau vesti.

      Kaip tai panašu į Hovardą – Kimberli nesugebėjo išspausti nė ketvirčio karato nuostabos. Suprato, kad jų santuokai dirigavo tėvas – nežinojo tik smulkmenų. Tuo metu buvo pernelyg pasipiktinusi, pernelyg sukrėsta ir begėdiškai išduota, kad klausytųsi pasiaiškinimų.

      O dabar… dabar bent jau žino, kas paskatino tokį netikėtą Perinio pasiūlymą.

      – Tai pagalvojai: kodėl, po galais, nevedus?

      – Norėjau parsivežti tave čia, į savo namus, ir turėti kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną. Todėl tikrai pagalvojau: kodėl gi man tavęs nevedus? Buvau šventai įsitikinęs, kad tavo namuose mūsų nesutiks išskėstomis rankomis. Juk Hovardo vienintelę dukterį, Blekstounų turto paveldėtoją, vedžiau Las Vegaso koplytėlėje. Tikėjausi, kad tavo tėvas įnirš.

      Tačiau įvyko atvirkščiai – Perinis buvo dosniai apdovanotas, kad ėmėsi iniciatyvos. Jis išlaikė Hovardo Blekstouno testą. Įrodė, kad turi kiaušius.

      O Kimberli, jei būtų sutikusi žaisti jų žaidimą, būtų paskirtas antraeilis žmonos ir motinos vaidmuo, kurio ji nė akimirką neapsimetė vaidinanti. Įsiutusi puolė juos abu. O kai Perinis stojo jos tėvo pusėn – išėjo.

      – Baigėsi ne visai taip, kaip mes visi tikėjomės, – tarė ji. – Bent jau Hovardui.

      – Ypač Hovardui. Jis norėjo, kad grįžtum į Blekstounus, Kim, tik buvo pernelyg išdidus ir užsispyręs, kad pripažintų.

      Gal ir taip, bet ji jau niekada to nesužinos. Apgailestavimas ir liūdesys užgniaužė gerklę.

      – Dabar tai praeitis. Visa tai jau praėjo. Negalime grįžti atgal ir pakeisti to, ką pasakėme ar padarėme.

      – Ne, bet tu leidi, kad ta praeitis paveiktų tavo sprendimą.

      – Kodėl neturėčiau?

      – Tau spręsti. Bet jei jau kalbame atvirai ir sąžiningai, leisk dar šį tą pasakyti. – Perinis prisimerkė, jo akyse sublizgo pavojingas iššūkis. – Noriu, kad grįžtum į Blekstounus ir į mano gyvenimą. Net jei nepriimsi verslo pasiūlymo, asmeninio tai nepakeis. Šie pasiūlymai tarpusavyje nesusiję.

      – O jei atsisakysiu? Ir grįšiu atgal į Naująją Zelandiją?

      – Tai manęs nesulaikys.

      Kimberli burna staiga išdžiūvo. Širdis daužėsi, bet ji kilstelėjo smakrą ir sutiko ryžtingą jo mėlynų akių žvilgsnį nežengusi atgal.

      – Turėsiu tai omenyje priimdama sprendimą.

      Perinis linktelėjo galvą pritardamas.

      – Taip ir padaryk, – tarė. – Atsakymo norėtume sulaukti iki kitą savaitę vyksiančio valdybos posėdžio.

      Kada grįši į darbą? Turiu žinoti vėliausiai rytoj. Jei nerasi manęs, perduok Lioneliui.

      Tokią Meto žinutę vakare Kim rado savo telefone – šaltą ir glaustą priminimą, kad Perinis – ne vienintelis vyras, laukiantis jos atsakymo. Negalėdama užmigti ji žingsniavo po erdvią Vokliuso namų tuštumą ir jautėsi kaip niekad vieniša.

      Ilgėjosi savo namų Oklende jaukumo… o gal ir ne.

      Ir ten būtų viena, neturėtų su kuo pasikalbėti. Pastaruosius dešimt metų Metas buvo jos rezonatorius, bet Kim jautė, kad jųdviejų draugystė daugiau nebebus tokia pat, net jei ji nutartų grįžti į Hamondo rūmus.

      Stabtelėjusi prie Sonios kambario durų ji pakėlė ranką, norėdama belsti, bet ir vėl nuleido. Sonia išklausytų, gal net patartų, bet jos patarimas nebūtų nešališkas. Yra dvi pusės – Blekstounai ir Hamondai, o tarp jų žioji nesusipratimų praraja.

      Po įtikinamos Perinio kalbos Kimberli labiau nei bet kada troško užlyginti tą bedugnę. Jos pulsas padažnėjo. Jis svaičiojo apie svajonių darbą, pateikė viliojantį pasiūlymą dirbti su Blekstouno papuošalų pristatymo projektu, bet galimybė sutvirtinti sutraukytus šeimos saitus giliausiai krito į širdį.

      Bet ar ji tikrai trokšta grįžti pas Blekstounus, dirbti tėvo sukurtoje kompanijoje, kuri atsirado miglotomis aplinkybėmis įsigijus Hamondams priklausiusias kasyklas? Iki šios dienos Hamondai kaltino Hovardą Blekstouną, kad Ursulai Hamond jis pasipiršo ir su jos tėvu susidraugavo tik norėdamas prisikasti prie kasyklų. Tai, kad Džebedijas Hamondas tik gulėdamas mirties patale pasirašė perleidžiąs kasyklas Hovardui, dar labiau kurstė kaltinimus.

      Ar galės ji dirbti Blekstounams, žinodama visą istoriją?

      Ar sugebės atskirti verslą ir asmeninius reikalus, dirbti su Periniu suprasdama, kad jis siekė jos dėl tokio pat kietaširdiško tikslo kaip ir tada, prieš dešimt metų? Ar sugebės atsilaikyti galingai traukai tarp jųdviejų… ir ar apskritai to nori?

      Tai pats sunkiausias sprendimas jos gyvenime ir galiausiai nuspręsti teks pačiai. Nesileis skubinama, nutars tik gerai viską apgalvojusi, bet pirmiausia turi pamatyti, kokioje padėtyje dabar atsidūrė Blekstouno deimantai, įvertinti verslo struktūrą, nutarti, ar apskritai kur nors yra jai tinkama vieta.

      Ar tikrai ji nori dirbti Blekstouno deimantuose?

      Kitą rytą, įžingsniavusi į Blekstouno deimantų pirmo aukšto vestibiulį, Kimberli sustojo kaip įbesta. Jos žvilgsnis nuslydo nuo žmonių valdomo apsaugos pulto prie moderniausių darbuotojų tapatybės kortelių skaitytuvų, prie kurių stabtelėjo link liftų eilės skubantis darbuotojas. Nervingas nekantrumas, apėmęs ją taksi važiuojant į miestą, užgulė švino svoriu.

      Ir ką ji sau galvoja? Kad paprasčiausiai įsmuks pro duris ir savo malonumui pasivaikštinės? Kvailai pasielgė nenumačiusi žingsnio į priekį. Troško atvažiuoti čia, pamatyti, kas pasikeitė, patikrinti, ką sako intuicija apie prieš dešimt metų paliktą darbovietę.

      Žinoma, naujoji apsauga nėra neįveikiama kliūtis. Ketvirtadienio rytą, pusę dešimtos, Perinis, Rajenas ir Gartas jau turėtų būti savo kabinetuose prie darbo stalų. Užtektų trumpo skambučio bet kuriam iš jų ir ji akimirksniu būtų užvežta į viršų – į aukštus, kuriuose atmosfera retesnė. Bet Kim šito nenorėjo.

      Ji pavėluotai suvokė, koks neįtikimas yra jos tikslas.