Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

naujo, – sunkiai valdydamas pyktį iškošė Rajenas, nusviedęs puslapį iš nacionalinio laikraščio Rikui ant stalo. – Tikėjausi, kad giliau pakapstys.

      O Rikas iš žiniasklaidos nieko daugiau nė nesitikėjo, tik sensacingų antraščių. Visą gyvenimą spauda persekiojo Hovardą Blekstouną, nepalieka ramybėje net ir po mirties, tampo galimą romaną su Marisa, kuris kaba virš jų lyg juodas debesis. Iki šiol jie tik atskleidė jos tapatybę, išspausdino skaudžias gedinčio Meto Hamondo, atvažiavusio į Sidnėjų atpažinti žmonos kūno, nuotraukas, bet po rytoj turinčių įvykti laidotuvių tik šeimos rate spekuliacijų burbulas plyš. Dėl to buvo galima neabejoti, kaip po žaibo reikia laukti griaustinio. Negalima sėdėti ir laukti, kol viskas baigsis. Rikas jautėsi bent jau tiek skolingas Hovardui, jo darbuotojams ir akcininkams.

      Rikas negrįžo prie stalo, o atsistojo taip, kad gerai matytų abu vyrus – sėdintį Gartą ir iš kampo į kampą vaikštantį Rajeną. Ketino paaiškinti, kam pasikvietė juos į savo kabinetą kompanijos būstinėje, tiek laiko stebėjęs paieškas iš Blekstouno namų.

      – Laukėme, kiek galėjome, bet kadangi naujienų nėra, privalome judėti į priekį. Mes…

      – Judėti į priekį? – žodžiai šaute iššovė Rajenui iš lūpų. – Ne, Perini, mes dar nepasiduosime. Ir kaip drįsti sakyti, jog turime liautis tikėję, kad mano tėvas gyvas?

      Rikas nė nekrūptelėjęs sutiko aštrų jaunuolio žvilgsnį. Tokiam priešiškumui jis buvo pasiruošęs. Rajenui nepatiks jo raginimas sušaukti posėdį, nepatiks ir jo nuomonė.

      – Nesiūlau pasiduoti. Nei dėl paieškos, nei dėl šios kompanijos, kurią tavo tėvas sukūrė iš nieko, išsinuomojęs lauką ir apsiginklavęs tikėjimu, kad jame turi būti deimantų. Hovardas mūsų nepalaimintų, kad sėdime rankas sudėję ir laukiame, kaip pasibaigs paieška, kuri gali tęstis dar ne vieną savaitę.

      Gartas pritariamai burbtelėjo. Permetęs akimis dokumentą tvarkingai sulankstė ir padėjo ant kitų.

      – Beveik girdžiu, kaip jis griaudėja iš pykčio dėl gresiančio kompanijos akcijų nuvertėjimo.

      – Ar šiandien kaina vis dar krenta? – pasiteiravo Rikas.

      – Nuo biržos atidarymo nusmuko dar penkis procentus. Kai tiek tesame verti, kitos savaitės pabaigoje kas antras biržos analitikas siūlys įsigyti kontrolinį mūsų kompanijos akcijų paketą.

      – Ne šito aš baiminuosi.

      Rajenas atsisuko nuo lango susidėjęs rankas ant klubų, įrėmintas už nugaros stūksančių dangoraižių.

      – O ko?

      – Meto Hamondo.

      – Vis dar tiki, kad jis kaltas?

      Riko veidas įsitempė, nors taikyta buvo kur kas žemiau. Bet jis nesuteikė Rajenui pasitenkinimo ir nieko neatsakė. Dėmesį sutelkė į tai, kam čia pasikvietė tuos du vyrus. Grėsmę kėlė ne bevardžiai kompanijų grobikai ar rizikos kapitalo konsorciumai, o keršto trokštančio vyro rankos.

      – Hovardui priklauso penkiasdešimt vienas procentas Blekstouno deimantų akcijų. – Jis pasisuko į Gartą, kompanijos sekretorių ir Hovardo valios vykdytoją. – Ar gali pasakyti, kaip jos bus padalytos?

      – Lygiomis dalimis tau, Rajenui ir Kimberli.

      – Ar negali būti, kad jis, kaip grasino, išbraukė Kim? – paklausė Rikas.

      Gartas papurtė galvą.

      – Kai lapkritį grįžo po kelionės į Naująją Zelandiją, buvo užsiplieskęs taip ir padaryti, bet paskui atlyžo. O gal ir man pavyko jį nuo to atkalbėti. Dievas žino, iš kailio nėriausi. Tikriausiai ir savo teisininką į šią kelionę jis pasiėmė dar kartą norėdamas pagrasinti Kim paliksiąs be palikimo. Bet nesvarbu, kaip buvo – testamentas liko nepakeistas. – Sekretorius prisimerkė supratęs mintį. – Atrodo, jaudiniesi, kad Hamondas gali įsigyti Kim akcijų dalį, kaip perėmė dešimt procentų, priklausiusių Viljamui?

      Prieš du mėnesius vyresnieji Hovardo broliai dvyniai Viljamas ir Vincentas turėjo Blekstouno deimantų akcijų. Hamondas pasinaudojo gandais apie brolių kivirčą. Viljamui staigiai prireikė grynųjų ir jis, įvertinęs Hamondo pasiūlymą, pardavė savo akcijas už aukščiausią kainą didžiausiam brolio priešui.

      – Jam nereikės vargti dėl Kim akcijų, – tarė Rikas. – Greitas pelnas jai nerūpi. Užteks supinti gražų pasakojimą ir įtikinti, kad tai teisingas poelgis. Turėdamas šiuos du paketus ir pasinaudojęs rinkos padėtimi Hamondas lengvai sukaups kontrolinį kompanijos akcijų paketą.

      – Žinome, kad jis nėra žaidėjas. Elgiasi taip dėl vienintelės priežasties. – Rajeno žvilgsnis buvo tamsus ir tvirtas it juodasis deimantas. – Tas kalės vaikas išmėsinės kompaniją.

      Gartas pritariamai sumurmėjo.

      – Reikia, kad Kim būtų mūsų pusėje. Ar yra bent menkiausia viltis, kad ji persigalvos ir grįš pas Blekstounus?

      – Aš stengiuosi, – tarė Rikas ir pažvelgė į Rajeną. – Aišku, jeigu niekas neprieštarauja…

      – Ji Blekstoun. Neturėjo pasitraukti iš kompanijos. – Rajenas pakėlė akis, jo žodžiai ir žvilgsnis buvo kupini pasmerkimo. – Įdomu, ką ketini pasiūlyti jai, kad susigrąžintum iš Hamondų.

      – Sąžiningas klausimas.

      – Ar turi atsakymą?

      – Siūlysiu viską, kas tik galėtų ją privilioti. – Riko balsas buvo nepalenkiamas it plienas. – Palik tai man. Aš ją sugrąžinsiu atgal.

      – Tu nevilki naujosios suknelės?

      Kimberli dvejodama mindžikavo ant laiptų, žvelgdama tai į surauktus Sonios antakius, tai į pilkšvą lino suknelę, kurią apsivilko paskutinę minutę. Ilgai negalėjo apsispręsti, ką vilktis. Persirengė gal pustuzinį kartų. Ir šio proceso metu suknelė, kurią nusipirkti ją įkalbėjo Sonia, atsidūrė tarp netinkamiausių. Jai patiko minkštutė medžiaga ir leopardo kailio raštas, net seksualumo teikiantys subtilūs nėriniai, bet ši suknelė nė kiek nepriminė dalykiško drabužio, o vakarienė, kuriai taip kruopščiai ruošėsi, buvo dalykiška.

      – Ši labiau tinka, – pasiteisino ir pakėlusi galvą ryžtingai patraukė žemyn į vestibiulį.

      Sonia stabtelėjo, abiem rankomis laikydama rožių puokštę – ketino pamerkti šias ką tik nuskintas Miramaro sodo grožybes į didžiulę vazą, ir dar aukščiau kilstelėjo elegantiškos formos antakius.

      – Maniau, kad šiandien vaikščiodama po parduotuves turėjai tikslą nusipirkti suknelę šiam vakarui.

      – Tai buvo pretekstas išeiti apsipirkti, – mirktelėjusi tarė Kimberli. Paskui, jau pasukusi į svetainę, pridūrė per petį: – Kitaip nieku gyvu nebūtum sutikusi eiti su manimi.

      O iš namų ištrūkti reikėjo abiem. Kimberli nesitikėjo, kad pasiilgs Perinio, Rajeno ir Garto, kai šie, susirinkę savo mobiliuosius telefonus ir užsiklijavę niūrias minas grįžo į mūro džiungles, kuriose glaudėsi ir Blekstouno deimantų būstinė. Išvyko ir Danielė, norėdama paskutiniais potėpiais užbaigti kolekciją kasmetinei Blekstouno papuošalų parodai. Kiekvienais metais per šį renginį būdavo pristatomos naujausios kompanijos kolekcijos, publika supažindinama su kylančiais jaunais dizaineriais. Šiemet buvo numatytas didysis Danės Hamond pasirodymas.

      Juk dėl šio pasirodymo daug ir sunkiai dirbai, – kalbėjo Sonia, drąsindama dukrą grįžti į savo studiją Port Dagle, nors ši nenorėjo niekur važiuoti. – Dabar su manimi yra Kim, todėl viena neliksiu. Tu dar turi darbų, todėl važiuok, telydi tave įkvėpimas, ir priblokšk visus. Noriu tavimi didžiuotis, noriu, kad galėtų