Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

sėdėjome ilgai. Paskui, užrakinusi užpakalines duris, kad tėvas negalėtų įsmukti į vidų ir išmaukti dar vienos taurelės, atėjo ir motina, prisėdo šalia mūsų. Ji buvo persirengusi nauja suknele, į ausis įsivėrusi dirbtinių perlų auskarus, ant galvos užsidėjusi skrybėlę, kuria paprastai pasipuošdavo eidama į bažnyčią. Tai buvo šiaudinė skrybėlė su baltu šydu, sulankstytu ant krašto.

      – Kur nors išeini? – paklausė Džeris.

      – Ne.

      – Tai kam skrybėlė?

      – Noriu gražiai atrodyti.

      – Būsi namuose su skrybėle?

      – Ne, tik pasitiksiu su ja dėdę. Kai įeisime į vidų, ją nusiimsiu.

      – Tai kvaila.

      – Jeigu būtum mergaitė, suprastum mane.

      – Jeigu būčiau mergaitė, persipjaučiau sau gerklę.

      – Žinai ką? Tau labai tiktų pypkė.

      Džeris nesuprato, ką ji turėjo galvoje, o aš nusijuokiau. Motina žiūrėjo į gatvę, virš kurios tvyrojo amžina dulkių migla, susikaupusi nuo tą savaitę vykusių statybų darbų. Ji buvo tokia tiršta, kad, grįždamas iš mokyklos burnoje pajusdavau dulkių skonį ir iš karto suprasdavau priartėjęs prie namų. Tai buvo keistos dulkės – tokios lengvos, kad niekada nenusėsdavo, bet taip pat tokios šiurkščios, kad visada jausdavau jas tarp apykaklės ir kaklo, ypač dabar, kai buvau prisisegęs peteliškę.

      – Kai atvyks jūsų dėdė, neįkyrėkite jam, – perspėjo motina. – Ir prašau parodyti dėmesio savo pusseserėms.

      – Taip, taip, – pasakė Džeris. – Tai bent pasisekė mums – dvi pusseserės ir nė vieno pusbrolio.

      – Tik pamėgink erzinti tas mergaites – išvanosiu kailį dėdės akivaizdoje.

      Džeris nusišaipė.

      – Be to, abi mergaitės yra porą metų už tave vyresnės. Panorėjusios jos tikriausiai galėtų tave prikulti.

      Džeris sugriežė dantimis.

      – Džiaukitės, kad turite nors kokių giminių. Jūsų dėdė ir teta yra vieninteliai giminaičiai šiame žemyne ir, jeigu kas nors atsitiks jūsų tėvui ir man, jie ims jus globoti.

      – Ir kas gi gali atsitikti?

      – Ar maža kas? Per karą vieną vakarą išgirdome beldimą į duris. Kai jūsų tėvas jas atidarė, kažkas atkišo jam į veidą šautuvo vamzdį.

      – Ką jis darė?

      – Tėvas kitoje rankoje turėjo revolverį ir šovė per duris.

      – Jis nušovė tą tipą? – paklausė Džeris.

      – Ne. Jis pabėgo.

      – Gaila.

      – Tėvas su broliu per karą susitarė, – tęsė motina, – jeigu vienam iš jų kas nors atsitiks, kitas ims auginti jo vaikus. Ir kartą to vos neprireikė.

      – Kas nutiko?

      – Jie vos nežuvo per bombardavimą Drezdene.

      Nei aš, nei Džeris nenutuokėme, ar Drezdenas yra miestas, ar šalis, bet man tai nerūpėjo, o Džeris nekentė uždavinėti klausimų. Istorijų apie karą girdėjome jau šimtus kartų.

      Tačiau man buvo įdomu, koks būtų gyvenimas, jeigu turėčiau seserį. Vyresnė sesuo tikriausiai manęs nemuštų. Jeigu ji būtų pakankamai suaugusi, galbūt net ką nors man nupirktų. Įsivaizdavau simpatišką šviesiaplaukę, kuri perimtų manąją namų ruošos darbų dalį.

      Nuo gatvės banguotomis linijomis kilo karštis. Dusdamas nuo dulkių ir karščio jaučiausi taip, lyg sapnuočiau, kai rudas automobilis atsklendęs sustojo prie griovio galiniame mūsų namo kieme taip tyliai, tarsi laivas, sliuogiantis į savo uostą. Moteris, sėdinti keleivio vietoje, dėvėjo skrybėlę su nuleistu vualiu. Ji atsisuko, pažvelgė į mus pro savo vualį ir kilstelėjo pirštinaite apmautą ranką – taip vangiai, kad vargu tai buvo galima palaikyti mostelėjimu.

      – Eik, pakviesk tėvą, – paliepė motina Džeriui.

      – O kodėl Deivas negali jo pakviesti?

      – Tiesiog eik ir pakviesk.

      Džeris nusispjovė į dulkes šalia verandos, panarino galvą tarp sugūžtų pečių ir nuėjo anapus namo, savo naujais odiniais batais stengdamasis užkabinti kuo daugiau dulkių.

      Dėdė, tebesėdėdamas savo automobilyje, iškėlė ranką virš stogo ir mums pamojavo. Kai išlipo iš automobilio, žvyras po jo batais nė trupučio nesutraškėjo. Lieknas kaip Velso princas, jis dėvėjo baltus marškinius ir ryšėjo kaklaryšį – ne peteliškę, o ilgą kaklaryšį. Iš automobilio išniro liekna moteris, vilkinti kostiumėliu. Abu rankose laikė cigaretes.

      Iš už namo kampo pasirodė tėvas, lydimas įkandin tursenančio Džerio. Tėvas nesivargino persiauti savo guminių batų; kelnės prie kelių buvo susiklosčiusios.

      – Vaje, kaip tu pasenai! – sušuko tėvas, eidamas per kiemą jų link. – Ar šitas plinkantis senis ir yra mano brolis? O kas nutiko merginai, kurią jis vedė? Kas ta kresna matrona, kurią jis atsivežė? Reikėtų surišti du diržus, kad apjuostum jos liemenį.

      Per vualiu uždengtą tetos veidą nuvilnijo slepiamo susierzinimo grimasa.

      – Žiūrėkit, kas visai nepasikeitė, – atsikirto ji. – Praėjo aštuoneri metai, žmogus išgyveno karą, bet vis dar kalba kaip aštrialiežuvis kaimo berniokas.

      Ji visai nebuvo stora, tačiau tėvas visada drėbdavo bet ką, kas šaudavo į galvą. Motina sakydavo mums: kai jūsų tėvas mirs, Dievas nebeturės nė valandėlės ramybės.

      – O kur jūsų mergaitės? – paklausė motina.

      – Susirgo tymais. Teko palikti jas namie su močiute.

      – Vargšelės.

      Jauste jaučiau, kokie jie besvoriai. Jų kojos vos lietė žemę, ir aš baiminausi – jeigu smarkiau kvėptelėsiu, jie nuskris šalin lyg angelai.

      – Tai čia jūsų berniukai, – pasakė dėdė. Jis priėjo prie mudviejų su Džeriu ir pabučiavo abu į lūpas. Nuo jo sklido kitoks tabako kvapas negu nuo tėvo. Amerikietiškos cigaretės skleidė egzotišką aromatą, tarytum jis būtų ką tik grįžęs iš Egipto.

      – Rūkote? – paklausė jis.

      Aš dvejojau, o Džeris iš karto linktelėjo.

      Dėdė nuėjo prie automobilio ir paėmė nuo sėdynės du pakelius Lucky Strickes.

      – Čia jums, berniukai.

      Aš susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.

      Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.

      Vyrai