Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.

      – Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.

      Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.

      – Tik neprasidėkite su tuo žmogumi, kuris valkiojasi su katinu, – sakydavo motina, kai jos protas dar nebuvo pakrikęs.

      Jis kasvakar vaikštinėdavo gatvėmis už pavadžio vesdamasis šunį arba nešdamasis katiną, tupintį ant peties. Ant peties buvo užsisiuvęs odinį lopinį, tad katinas įsikibdavo į jį nagais, susirasdavo atramos tašką ir linguodavo sau nelyginant raitelis ant kupranugario. Žmogus su katinu vaikus traukė tarsi magnetas, o tėvams kėlė siaubą. Juk tame priemiestyje jau vien užsiauginęs barzdą galėjai pelnyti trenkto ir pavojingo tipo reputaciją. Netgi Dvirãtis Bilas kėlė įtarimų – juk, jeigu žmogus neturi pinigų, jam dera važiuoti autobusu, o jeigu turi – naudotis automobiliu.

      Atšilus orams motina su Tomu sėdėdavo kieme priešais namą. Tomas gulėdavo vaikiškame vežimėlyje arba žaisdavo savadarbiame aptvarėlyje, sukaltame iš tašų atliekų, kuris atrodė tarsi koks vaikiškas kalėjimas.

      – Namuose per daug dulkių, – sakydavo motina, ir tai buvo tiesa.

      Mes gyvenome rūsyje, virš kurio tėvas su savo draugais pamažu rentė būsimo namo išorės sienas bei vidaus pertvaras. Rūsio lubos nuo bet kokios vibracijos virpėdavo, o per plyšius į vidų byrėdavo pjuvenos.

      – Dienos dabar gražios, tegu berniukai pabūna lauke.

      Namo statybos darbai judėjo lėtai, nes tėvas galėdavo atsidėti jiems tik šeštadieniais ir laisvais vakarais. Sekmadieniais jis nedirbdavo. Kartais į talką ateidavo vienas kuris iš jo draugų arba pusbrolis Stanas, tačiau motina nelabai džiaugdavosi tokiais pagalbininkais. Neretai jie nenuveikdavo nieko doro, bet saulei nusileidus už atlygį vis tiek išmaukdavo kokio svaigiojo gėrimo butelį. Tėvas visada padaugindavo ir kiaurą naktį knarkdavo.

      Kai pastato karkasas ir stogas buvo baigti, žmonės ateidavo pasižiūrėti į statinį. Vaikštinėdavo po tašų raizginį ir reikšdavo savo nuomonę apie konstrukciją – gyvenome tarsi kokiame viešajame parke.

      Malkomis kūrenamos viryklės dūmtraukis buvo išvestas pro būsimo namo grindis ir, kai motina gamindavo valgį, dūmai kildavo sienomis, kaupdavosi paluby ir tik paskui išsisklaidydavo pro plyšius.

      – Reikės išimti tą vamzdį, – tarė tėvas, – antraip nuo stogo visą amžinybę trenks dūmais, prasmirs visas namas.

      – Na ir kas, kol užbaigsi jį statyti, praeis amžinybė.

      – Stengiuosi kaip įmanydamas.

      Motina jam nieko neatsakė. Ji kalbėjo vis mažiau, tik kartkartėmis pertraukdama tylą keistomis šnekomis.

      – Kol veikė universitetas, mokiausi jo medicinos mokykloje. Netgi mokyklą uždarius, kiekvieną vakarą teatre būdavo operos. Kartais, kai pradėdavo kaukti oro pavojaus sirenos, muzikantai ir dainininkai nesivargindavo išeiti iš teatro – paprasčiausiai išjungdavo šviesas, o mes sėdėdavome savo vietose ir tamsoje klausydavomės „Libiamo“. Senukas biologijos profesorius, kuris sėdėdavo priešais mus, vis sakydavo, kad kol groja muzika, viltis gyva.

      Tamsoje nematydavome sprogimų blyksnių, bet jausdavome juos. Puikiai supratome, kad griauna mūsų namus, žudo tėvus, bet vis tiek sėdėdavome, kur sėdėję ir klausydavomės muzikos. „Padainuokit ką nors iš „Karmen“, – kartą kažkas sušuko, kai baigėsi vaidinimas. Dvasininkai buvo uždraudę operą „Karmen“ kaip amoralią, bet kam gali rūpėti tokie draudimai, kai aplink sproginėja bombos? Visi žinojome, kad beletaže galbūt sėdi vyskupas, kad galbūt jis užsiprašė „Karmen“. Tokioje tamsoje orkestras veikiausiai nebūtų įskaitęs natų, net jeigu jas būtų turėjęs, tačiau grojo ir, kol liovėsi bombardavimas ir vėl užsidegė šviesos, spėjome išgirsti pusę pirmojo „Karmen“ veiksmo.

      Tėvas buvo nekoks psichologas. Pratrūkus žodžių pliūpsniams, įsijungė radiją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl, rūsyje pasklidus Petsės Klain unkštimui, nuo kurio iš grindlenčių plyšių srovelėmis pabirusios pjuvenos „pasūdė“ maltos jautienos kotletus ant mūsų žvyruoto stalo, motina staiga ėmė ašaroti.

      – Jūsų motina kilusi iš geros šeimos, – kartą jis mums buvo sakęs. – Ji nepratusi taip gyventi.

      O mudviem su Džeriu „taip“ gyventi buvo įprasta. Kitokio gyvenimo nebuvome patyrę. Tiesa, žinojome, kad ne visi gyvena namo rūsyje, kad yra žmonių, kurie iš karto kuriasi jau pastatytuose namuose, tačiau tokius namus įsigyti išgalėjo tik kitokios padermės žmonės – kanadiečiai, kurie net į darbą vaikščiodavo vilkėdami kostiumais. Prieš įsikurdami rūsyje, mes nuomojomės medinę trobelę vieno ūkio pakrašty, o dar anksčiau gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, bet iš tų dienų aš beveik nieko neprisiminiau, išskyrus bombų išraustas duobes, kuriose vaikai kiauras dienas beviltiškai žvejodavo.

      Visos šios gyvenamosios vietos beveik niekuo nesiskyrė viena nuo kitos – visur buvo medinės sienos, medinės grindys ir malkomis kūrenama viryklė. Kartais, kai žiemos naktys būdavo labai šaltos, mes pakurdavome ją anglimis, aišku, jeigu galėdavome sau leisti tokią prabangą.

      Iš motinos buvome girdėję apie kitą namą – tą, kuriame ji gyveno prieš karą, kai mes dar nebuvome gimę, – baltas, su bokštu. Tačiau neišliko jokių šio laikotarpio fotografijų.

      „Papasakok mums apie princesę pilyje“, – prašydavome, ir kartais ji paporindavo kokią Hofmano pasaką, o kartais apie tai, kaip ji su seserimis gyveno baltame name, kur kambarius tvarkydavo ir maistą ant stalo tiekdavo tarnai. Labiausiai mėgdavome klausytis apie bokštą, tą baltą kambarį aukštomis lubomis su langais iš keturių pusių, kuriame vasarą mergaitės žaisdavo. Kambarys buvo nešildomas, todėl žiemą jį rakindavo ir ten visuomet likdavo koks pamirštas žaislas, dažniausiai lėlė, šaldavusi kiaurą žiemą, kol pavasarį mergaitės ją išgelbėdavo ir nuvalydavo pelėsius, kuriais būdavo apaugęs porcelianinis veidas.

      Tačiau ilgainiui motinos balsas pradėjo gesti tarytum radijas, lyg kas pamažu būtų pasukęs garso rankenėlę. Jis vis tilo. Netrukus beveik visai liovėsi su mumis kalbėtis.

      Tėvas tuo nesistebėjo – girdi, kas čia tokio, juk moterys įnoringi padarai, dažnai keistai elgiasi. Jis pats ėmė rūpintis buitimi – netgi ruošdavo mums pietus. Sumuštinių, kuriuos mudu su Džeriu nešdavomės į mokyklą, įvairovė dabar sumažėjo iki dviejų rūšių: maltos jautienos kotletai su duona, aptepta bekepant išsiskyrusiais riebalais, arba duona su Bolonės dešra. Jiems užgerti gaudavome šaltos saldžios arbatos užsukamuose buteliuose amžinai pratekančiais dangteliais. Vaisius pamiršome – nematydavome jų nei žiemą, nei vasarą, nei pavasarį, nei rudenį, labai pasigesdavome riekių saldaus geltono pyrago, kurį motina kepdavo kas savaitę.

      Gyvenome pasibaisėtinoje