Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

dengė užuolaidos su paveikslėliais, vaizduojančiais kaubojus ant besispardančių mustangų.

      Į namą, esantį kiek toliau nuo mūsiškio, įsikraustė Laimų šeima. Laimų pora turėjo devynis vaikus, nors net nebuvo katalikai! Jie nesivargino sodinti pievelės ir net nesulygino žemės kauburių, likusių po statybų. Dabar, nugriovę savo išvietę, turėjome kaimynus, į kuriuos patys galėjome žvelgti iš aukšto. Tėvas Laimas atsitempė namo du „T“ modelio fordus, kuriuos ketino restauruoti, ir paliko juos priekiniame kieme. Jie stovėjo ten ištisus mėnesius. Sekmadieniais jis krapštydavo automobilių variklius ir piktindavo kaimynus, siurbčiodamas alų iš butelio, kurį pasistatydavo netoliese. Baptistai, kurių merginos ir moterys sekmadieniais visada pasipuošdavo skrybėlaitėmis ir pirštinaitėmis, eidami pro jį į bažnyčią nusisukdavo į kitą pusę.

      Ponas Teiloras net pasakė tėvui:

      – Reikia pasvarstyti, kokių priemonių miestas galėtų imtis, kad priverstų Laimus susitvarkyti savo kiemą.

      Šis giliamintiškai linktelėjo ir paptelėjo savo pypkę, nebyliai reikšdamas pritarimą. Tėvo anglų kalbos įgūdžiai nė kiek nepatobulėjo, todėl net abejojau, ar jis suprato pono Teiloro žodžius, tačiau jautė, kad pasipiktinęs kaimynas į jį kreipiasi kaip į bendražygį. Dabar, kai mes gyvenome jau ne statomo namo rūsyje, o tėvas užpylė žvyru mūsų įvažiavimo kelio vėžes, ponas Teiloras pradėjo su mumis kalbėtis.

      Džeriui tai buvo nė motais, jis ir toliau liepsnote liepsnojo neapykanta. Jo rūstybės nesušvelnino ir tai, kad ponas Teiloras su mumis sveikindavosi, mojuodamas iš kitos gatvės pusės.

      – Kai gausiu darbą, uždirbsiu tiek daug pinigų, kad nupirksiu tą jo namą ir užsakysiu buldozerį jį nugriauti.

      – Kokia prasmė jį griauti, jeigu namas jau priklausys tau.

      – Vis vien verta. Nusiųsiu jam pakvietimą į vakarėlį, nurodydamas jo senąjį adresą, o kai jis atsirioglins, stovėsiu tarp griuvėsių ir juoksiuosi.

      Mes mokėmės kanadiečių kasdienio gyvenimo ypatumų iš Makvitų, kurie išsinuomojo antrąjį mūsų namo aukštą. Ponas Makvitis buvo kanadietiška mano tėvo versija. Kiekvieną rytą girdėdavome, kaip dunda jo sunkūs darbiniai batai, kai jis su juoda pietų dėžute rankoje leidžiasi laiptais, traukdamas stumdyti žemių, mat dirbo greiderio vairuotoju. Tėvas, nešinas savo staliaus įrankiais, sunkiais žingsniais kildavo iš rūsio ir traukdavo darbuotis naujų namų, dygstančių tokiuose priemiesčiuose ir miestuose kaip mūsiškis, statybose. Vyrai ateidavo ir išeidavo, o moterys likdavo namie.

      – Nori „gumbo“ sriubos su vištiena? – vieną dieną per pietus paklausė manęs ponia Makviti. Gumbo. Nežinojau, kas tas „gumbo“, bet šio žodžio skambesys man kėlė įtarimų, net jeigu tas „gumbo“ buvo parduodamas skardinėje su užrašu Campbell. „Gumbo“, gumbas, guma – šie žodžiai skambėjo nemaloniai. Gal tai buvo tik viščiukas miltų ir morkų tyrėje. Atrodė, kad morkų dedama visur. Aš atsisakiau šio keisto pasiūlymo, bet man baisiai magėjo paragauti jos margarino. Dviem baltomis lazdelėmis ji atgnybdavo šiek tiek sviesto, įdėdavo jo į dubenėlį, paskui iš tūbelės išspausdavo šiek tiek dažiklio ir įmaišydavo margarino. Kartais ji paspausdavo tūbelę per smarkiai ir margarinas nusidažydavo ryškia šleikščiai geltona spalva, kaip gimtadienio tortas iš parduotuvės „Pas Kresgę“2. Jeigu antrame aukšte su mumis būdavo Tomas, jis kartais kyštelėdavo savo pirštelį į dubenėlį ir prarydavo kokį šaukštelį tos geltonos masės, jeigu ponia Makviti nespėdavo jo sustabdyti.

      Mes prašėme motinos, kad ji irgi nupirktų margarino.

      – Negaliu, – sakydavo motina. – Mudu su tėvu per karą jo tiek prisivalgėme, kad aš springstu kiekvieną kartą, kai įsidedu jo į burną.

      – Jis gaminamas iš panaudotų variklio tepalų, – sakydavo tėvas.

      Mes troškome margarino ir beveik visko, kas būdavo parduodama skardinėse. Tėvas ant duonos dėdavosi gabalus keptos mėsos, bet mes valgydavome tik konservuotą kiaulieną, Bolonės dešrą ir vištienos lazdeles.

      Kartą per savaitę ponas Makvitis pietums namo parnešdavo picą. Tėvui baisiai nepatiko jos kvapas.

      – Atrodo kaip vėmalai ant duonos, – sakydavo jis.

      Vienintelis tualetas namuose buvo antrame aukšte, taigi mes turėjome pasiteisinimą eiti ten kada panorėję. Makvitų keturiolikmetė dukra miegojo ant ištraukiamos sofos svetainėje, o mažylis Tomo amžiaus sūnus kartu su tėvais. Kai išgirsdavau viršuje lengvus Tinos žingsnius, bėgdavau į tualetą ir trypinėdavau laiptinėje. Kartais Makvitai pavaišindavo mane karamele, o ponas Makvitis pakviesdavo pasiklausyti per radiją transliuojamų ledo ritulio rungtynių. Paimdavau karamelę arba likdavau klausytis radijo, bet taip elgdavausi tik dėl Tinos.

      Tina paprastai leisdavo laiką tinginiaudama – drybsodavo ant sofos, pasikišusi ranką po galva ir spoksodama į lubas. Iš kramtomosios gumos ji pūsdavo nepaprastai didelius burbulus ir parodė man vieną gudrybę – jeigu pūsdamas burbulą reikiamu momentu sučiaupi lūpas, išeina du burbulai. Kai išmokau tai daryti, berniukai mokyklos kieme būriuodavosi aplink mane ir bandydavo pakartoti triuką. Džeris irgi išmoko šios gudrybės. Jis sėdėdavo klasės gale ir, kai mokytojas nusisukdavo, pūsdavo burbulus.

      Kartą motina Leonė, direktorė, per atidarytas klasės duris pamatė jį tai darant. Apimta drausmės palaikymo pakvaišimo, ji puolė prie jo ir susprogdino burbulą ranka. Mokiniai ir mokytojas apstulbę stebėjo, kaip guma prilimpa jai prie rankos, paskui tįsta ant abito. Kai pabandė ją nubraukti, plonytė rausva gumos membrana išsisklaidė plaušeliais ir plačiai pasklido ant juodos vilnos. Už tai Džeris turėjo savaitę lankytis aštuntos valandos mišiose. Kadangi buvo gavėnia, jis laimėjo atviruką su švento Antano atvaizdu už tai, kad dažniausiai lankėsi ryto mišiose. Jis galėjo būti diskvalifikuotas, nes jose dalyvaudavo tik motinos Leonės lieptas, tačiau ši buvo atlaidi. Įteikdama jam tą atviruką ji širdingai paplekšnojo Džeriui per nugarą, tarytum bokso treneris sveikindamas savo auklėtinį. Ji ir buvo nelyginant treneris. Motina Leonė rengė karius Kristaus kariaunai.

      Jei tik ji būtų žinojusi. Džeris sudegino atviruką su švento Antano atvaizdu, norėdamas įrodyti, kad mes Dievui nė motais. Būsimieji aštuntokai buvo pasibaisėję, tačiau tuo pat metu juo žavėjosi ir nė vienas nepaskundė motinai Leonei. Poelgio pasekmės galėjo būti labai rimtos ir baugino net menkus skundikų protelius. Žinojome, kad apie tokį elgesį galėjo būti pranešta vyskupui.

      Net didžiausi neklaužados per gavėnią atsisakė kokių nors gardumynų, tačiau Džeris nutarė pasipuikuoti ir pasakė kramtysiąs gumą kiekvieną dieną, kol nuo velykinių statulėlių bus nuimti purpuriniai maišai. Mes visi juo baimingai žavėjomės, bet vis tiek keverzojome raides „JMJ“3 savo sąsiuvinių puslapių ir kontrolinių darbų lapų viršuje, manydami: net jeigu dieviškas įsikišimas nesuteiks žinių, kurių neįgijome dėl tinginystės, tai mūsų dievobaimingumas bent jau suminkštins rašto darbus tikrinančių mokytojų širdis.

      – Jeigu nori dirbti vien tam, kad galėtum nusipirkti daugiau skudurų Vestono centre, tai pirmyn, bet negalvok, kad mums reikia pinigų, – pareiškė tėvas.

      Jis pakilo iš savo krėslo ir ėmė pašėlusiai mojuoti savo pypke. Maniau, kad dėl to iš jos kaušelio iššoks žioruojantis tabako gniūžis, kaip buvo nutikę, kai motina leido Džeriui nakvoti vieno draugo namuose.

      – Jeigu eisi į darbą, vaikai ims šlaistytis prie parduotuvių ir taps nusikaltėliais. Mes niekada žmoniškai nevalgysime, sulysime ir nusilpsime. Ko čia šypsaisi? Taip jau atsitiko Anatolijui. Jo žmona pradėjo dirbti, ir po šešių mėnesių žmogus mirė.

      – Jis buvo alkoholikas. Pats suardė sau kepenis.

      – Nes namuose

2

Aprašomuoju laikotarpiu Ontarijo provincija, sviesto gamintojų reikalavimu, įvedė taisyklę, kad margarinas negali būti pateikiamas vartotojams tokios pačios spalvos kaip sviestas. Tokiu sprendimu buvo siekiama sumažinti pigesnio margarino konkurenciją sviestui. Margariną vartotojai spalvindavo patys. Skoniui pagerinti jie dar įmaišydavo šiek tiek brangiau kainuojančio sviesto.

3

Jėzus, Marija, Juozapas.